MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |
Virginijus Keraminas
Dzūkijos nacionalinis parkas. Žygis Dainavos apygardos partizanų takais (I dalis)
Birželio mėnuo su savo permainingais orais niekaip neleidžia mums išsirinkti momento, kada
galėsime įsirengti numatytą bazinę stovyklą Puvočiuose daugiadieniams žygiams po Dzūkijos
nacionalinį parką, Dainavos apygardos partizanų takais. Galų gale nutarėme nebelaukti
paguodos iš oro ir pradėjome krautis daiktus žygiui. Stovyklauti buvome numatę apie 15 dienų,
tad daiktų, reikmenų susidėjo nemaža krūva. Tam reikalui iš visų turimų palapinių, nutarėme
pasiimti didžiausią, kad nereikėtų, lietui žliaugiant, tūnoti susirietus. Dar praeitais metais,
parsisiuntėme iš Anglijos palapinę Vango 500, 2009 m. pavyzdžio, tad knietėjo išbandyti ją. Ir
štai jau mūsų traukinys, skaičiuodamas pabėgius, skuba iš Vilniaus į Varėną. Varėnos autobusų
stotyje sužinome absurdišką naujieną, kad autobusas iš Varėnos į Puvočius kursuoja tik 2 kartus
per savaitę. Eiti pėsčiomis iš Varėnos į Puvočius buvo neįmanoma, nes mūsų mantą sudarė
keturios 70 litrų talpos kuprinės, o mūsų grupę sudarė tik 2 žmonės. Paklausus šalia autobusų
stoties merdinčio iš nuobodulio taksisto, kiek kainuotų nuvažiuoti iki Puvočių, jo apsnūdęs
veidas akimirksniu įgavo spalvą ir suapvalėjusios gudrios akys, mirksinčios lyg taksometras,
pradėjo „piešti“ sumą, kuri pabaigoje jo įspūdingo pasakojimo išsipūtė iki 50 litų. Mums ta
suma pasirodė „išbridusi“ iš normos ribų. Nesupratome to taksisto filosofijos: tai jo darbas,
biznis ar būdas pasislėpti nuo šeimyninės buities? Galiausiai pradžiugino pats likimas- pasirodo
autobusai kursuoja penktadieniais, trečiadieniais, o šiandien kaip tik trečiadienis ir iki išvykimo
likę vos 30 minučių. Sukrauname daiktus ant nedidelio autobusiuko galinės sėdynės, kurį iki
išvažiavimo pilnai užpildo keleiviai. Pajudėjus autobusiukui, ore pasklinda būdinga Dzūkijos
regionui tema – grybai. Grybavimas dzūkams kaip ir kasdieninė programa. Negrybaujantis
dzūkas, tai tas pats, kaip nieko nesistengiantis apgauti čigonas... Į pokalbį kol kas nesiveliame,
bet iš išraiškingų pasakojimų įsivaizduojame visą grybų pasaulio perimetrą: Varėna-
Marcinkonys- Puvočiai- Lavysas. Iki Puvočių autobusiukas palaipsniui ištuštėjo, o gretimoje
sėdynėje sėdinti Puvočių kaimo moterėlė informuoja mus visais reikiamais Puvočių kaimo
strateginiais klausimais: pienas, kiaušiniai, svogūnai, bulvės, krapai... (tiesa, „Kurcinio ašarų“
amžius Puvočiuose jau saulėlydžio depresijoje). Vairuotojas paklusniai sustojo prie didelės
poilsiavietės aikštės, kurioje dažnai vyksta planiniai ir neplaniniai programiniai renginiai. Apėję
visą kempingo teritoriją, vietą bazei išsirinkome šiaurinėje poilsiavietės dalyje. Statant palapinę,
privažiavo „rusiškas džipas“, su skiriamaisiais ženklais ant automobilio durelių ir iš jos išlipęs
Aplinkos apsaugos ryšiams su visuomene specialistas Vytautas, įteikė mums Dzūkijos
nacionalinio parko lankstinuką, primindamas mokamos poilsiavietės įkainius. Po pusvalandžio
mes jau gėrėme kavą, užplikytą laužu kvepiančiu vandeniu, o dar po pusvalandžio gaivinomės
vėsioje Merkio tėkmėje...
Kitą rytą pabudome anksti - 5 val. Visa erdvė, supanti mus, buvo prisodrinta nuostabiausio
paukščių čiulbesio. Dar lindėdami miegmaišiuose spėliojome - kelių rūšių paukšteliai čia suokia.
Aiškiausiai išsiskyrė nepakartojama kikilio trelė. Nenusileisdamas savo vokaliniais gabumais,
jam akomponavo strazdas ir dar kažkoks mums nežinomas paukštelis, nelyginant upelio
čiurlenimas, užliedavo atsiveriančias pauzes tarp kikilio ir strazdo dueto. Saulės spinduliai per
palapinės stoglangius užtvindę salono erdvę, pranašavo nuostabios dienos pradžią. O mes taip
įsijautėme į paukštelių čiulbesį, kad nedrįsome lįsti iš miegmaišių, bijodami sudrumsti tą
nuostabų gamtos garsų foną. Tačiau mūsų dienotvarkė buvo prisodrinta įvairių reikalų, kuriuos
reikėjo atlikti jau prabudus. Pirmas uždavinys atsikėlus – išgauti ugnį iš dar likusių lauže
vakarykščių žarijų, jei tokių dar yra ir apsirūpinti malkomis. Vietovė labai populiari ir
intensyviai lankoma, todėl kuro klausimas pakankamai aktualus. Įpučiame ugnį, sumetame dar iš
vakaro paliktas tam reikalui malkas ir lengva ristele pasileidžiame į Merkį . Grįždami išsimaudę,
apeiname ištuštėjusias stovyklavietes ir prisirenkame tinkamų malkų. Gurkšnojame kavą su
chalva ir 1000 – ajį kartą žemėlapyje nagrinėjame užsibrėžtus maršrutus, kurių kiekvienas
metras ir taip jau pakankamai seniai gyvena pasamonėje. Į kuprines susimetame būtiniausius reikmenis ir per linguojantį Merkio tiltą patraukiame Kasčiūnų link. Šios dienos plane
apsilankyti vienintelio likusio gyvo Dainavos apygardos partizano Juozo Jakavonio -Tigro
sodyboje, kurioje atstatytas buvęs Dainavos apygardos partizanų štabas. Paėję iki sankryžos
Mardasavas-Kasčiūnai-Puvočiai, pastebėjome, kad dar pakankamai ankstyvas metas vizitui pas
partizaną Tigrą, tad laiką nutarėme trumpinti grybaudami. Juk būtų apsileidimas, stovyklaujant
grybingiausiose Lietuvos vietovėse, į kasdienį meniu neįtraukti grybų, kurie čia auga tiesiog ant
miško takelių. Mūsų vadinamas voveraites vietiniai vadina lepeškomis ir jei dzūkui pasakysi
buvau grybauti, jis būtinai tave pataisys- kad dabar auga tik lepeškos, o tikrų grybų dar nėra.
Dzūkai grybauja tik baravykus, o voveraites lepeškauja. Lėtai, abipus miško keliuko,
pasklidome pietvakarių kryptimi. Voveraitės mirgėjo visur. Taip nejučia mes priėjome
Jakavonių sodybą, kuri yra kairėje keliuko pusėje ir ribojasi su Kvaraciejiškės mišku. Sodybos
ansamblį sudaro keletas ūkinių pastatų ir gyvenamas trobesys, kurie ovaliniu ratu supa erdvų
kiemą. Ši sodyba autentiškumą išlaikiusi iš prieškario laikų. Įnirtingas nepermaldaujamo sargo
Rudžio lojimas einant mums per kiemą, perspėjo šeimininką apie mūsų atvykimą. Po šilto ir
malonaus pasisveikinimo, mes susėdome ant suoliuko, esančio šalia bunkerio, kuriame buvo
įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Partizanas Tigras buvo vadavietės globėjas. Šis bunkeris
niekada nebuvo išduotas ir surastas, nors priešas keletą kartų savo netikėtu pasirodymu, leido
suprasti, kad kažką įtaria. Ir tik šios garbingos šeimos sumanumas ir nepalaužiama valia padėjo
partizanų vadams Juozui Vitkui - Kazimieraičiui, Adolfui Ramanauskui -Vanagui tęsti garbingą
kovą prieš okupantus bei tautos išgamas. Nors buvome numatę partizano Tigro nevarginti
nereikšmingais klausimais, vis tik pokalbis nebuvo trumpas. Nejučia prisiminimais apskriejome
vos ne visą Dainavos apygardą, tarpais ilgėliau sustodami prie vieno ar kito įvykio detalių.
Partizanas Juozas Jakavonis - Tigras kalbėjo noriai ir aiškiai, prisimindamas net smulkiausius
epizodus. Šis žmogus, praėjęs okupantų kankinimo mašinos dantračius, išliko taurus, išdidus ir
keliantis pagarbą. Garbė jam ! Atsisveikindami pasirašėme jo svečių knygoje, palinkėdami
stiprybės ir sveikatos...
