- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Metelių regioninis parkas


Metelių regioninis parkas įsikūręs nepakartojamoje didžiųjų pietų Lietuvos ežerų dubumoje, suformuotoje milžiniško ledyno liežuvio. Net jei leistumėtės iš kosmoso, nesunkiai pataikytumėt į šias vietas, taip jos skiriasi nuo kito kraštovaizdžio. Šių trijų didelių ežerų su niekuo nesupainiosi. O nusileidus ant žemės galima pasidairyti į tolius nuo įspūdingos kalvų grandinių virtinės, kuri tęsiasi Dusios ežero vakarinėmis ir Obelijos ežero rytinėmis pakrantėmis.

Atkeliavus prie regioninio parko direkcijos, įsikūrusios ant Dusios ežero kranto, galima iš karto pėsčiomis iškeliauti pažintiniu taku „Bijotų-Širvinto miškais”. Tako pradžioje, šalia Dusios ežero įrengta gamtos mokykla - informacinis centras. Kaip sakė regioninio parko direktorius Ramūnas Krugelis, čia moksleiviams vyksta gamtos pažinimo pamokos, iš čia galima stebėti ežere besibūriuojančius paukščius. Yra ir nedidelė ekspozicija, pristatanti parką. Šis parkas įsteigtas  siekiant išsaugoti didžiųjų pietų Lietuvos ežerų ir jų apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Pažintinis takelis eina Dusios ir Metelio tarpuežerio miškais. Čia pati siauriausia smėlingos sausumos dalis tarp didžiųjų ežerų, nesiekianti nė kilometro. Beeidami rasite didelę gamtinę įvairovę, susiformavusią ant trijų ežerinių terasų. Aukščiausioje terasoje lyg smėlio kopas supustytas ir šilu apaugusias, mirštančius liekaninius ežerėlius bei jų vietoje atsiradusias pelkes. Žemiau, Metelio ežero terasoje, aptiksite pusiau natūralią trąšiąją pievą, šlapiuosius ir plačialapių lapuočių miškus. Dusios pakrantėse turėsite galimybę stebėti būrius vandens paukščių, pasigrožėti didžiausio Dzūkijos ežero panorama. Gamtos takas, vedantis per smėlio kaubrų virtines Bijotų miško pušynu, pelkutes ir Dusios paežerę, yra 3,3 km ilgio. Tie, kas nori daugiau, gali sukti papildoma Širvinto atšaka ir susipažinti su pusiau natūralių pievų ir lapuočių miškų gamtos įdomybėmis. Tada viso maršruto ilgis būtų per 4 km. Takas pažymėtas apvaliais stulpeliais, tad nepasiklysite nusprendę keliauti savarankiškai. O jei ir paklystumėte,  beeidami atsiremsite į vieną iš dviejų didžiųjų ežerų. Į pelkėjantį ežerėlį miško gilumoje nutiestas medinis takelis, gulintis tiesiog ant  kiminų kilimo. Įdomiausiose vietose pastatytos informacinės lentelės, pasakojančios apie pažintinio tako gamtos įdomybes, įrengti suoliukai pailsėti.

Metelių regioninio parko augmenijos ir gyvūnijos savitumą nulėmė geografinė padėtis, klimatas ir unikalus reljefas.  Parke iki šiol užregistruota 1676 augalų ir gyvūnų rūšys. Čia prieglobstį randa 113 Lietuvos raudonosios knygos augalų ir gyvūnų rūšių. Trako miške, vienintelėje vietoje visoje Lietuvoje, auga bekočių ąžuolų miškas. Šis medis vienintelis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Netoli už šio miško, pačiame pietiniame parko pakraštyje, Juodabalės herpetologiniame draustinyje, karaliauja nykstantys baliniai vėžliai, kurių čia suskaičiuojama apie 36. Viso Lietuvoje gyvena ne daugiau nei 300 balinių vėžlių. Vyresniems dzūkams, gyvenantiems apie Seirijus, Veisiejus ar Varėną, baliniai vėžliai nėra didelė staigmena. „Geležinėmis varlėmis“ vadinami tamsūs storašarviai ropliai sekliuose ežeriukuose, kūdrose ir durpinėse duobėse anksčiau būdavo aptinkami gerokai dažniau nei dabar. Dabar laikai keičiasi „geležinių varlių“ nenaudai. Vėžliai gyvena ilgiausiai iš visų Lietuvos gyvūnų – šimto metų senumo balinis vėžlys nėra didelė retenybė tarp gentainių. Tačiau jie nesulaikomai traukiasi iš gyvenimo. Specialiai dėl vėžlių kasamos kūdros, kertami krūmai kalvų šlaituose, kur vėžliai deda kiaušinius, ir net naktimis budima, kad padėtų kiaušinių neišvogtų plėšrūnai. Parke sutinkamos dar penkios saugomų roplių rūšys, tai gyvavedis ir vikrusis driežai, geltonskruostis žaltys, gluodenas, margoji gyvatė. Daugumą jų galite sutikti beklaidžiodami Trako miške. Sausesnėse vietose čia rangosi gluodenai, retkarčiais galime sutikti žaltį. Pamiškės balose neršia saugomos rupūžės – kūmutės.

Lankytis miškuose, kaip ir bet kuriame gamtos kampelyje, bus įdomiau, kai pažinsite medžius, žolinius augalus, grybus, gyvūnus, išmoksite jausti gamtą. Trako pėsčiųjų pažintinio tako pradžioje įrengtas informacinis stendas, pavėsinė. Takas nužymėtas informacinėmis lentelėmis, yra lieptas per pelkę. Trako miškas yra ant Žagarių moreninio masyvo, suformuoto paskutiniojo ledyno prieš 13–15 tūkstančių metų. Draustinis labai išraiškingas reljefo formomis. Čia vyrauja plačialapių ir mišriųjų miškų medynai, užregistruota per 430 aukštesniųjų augalų rūšių, 15 iš jų saugomos. Lapuočių medynuose auga retos rūšys: geltonžiedžiai pelėžirniai,  puošniosios plačialapės klumpaitės, šviesius šlaitus pamėgę ilgagalviai dobilai, kalninės jonažolės ir kitos Trako retenybės. Vienintelė mūsų šalyje bekočio ąžuolo radimvietė yra Trako širdyje, čia jis išplitęs didesniame nei 70 ha plote, pavieniai medžiai senesni nei 150 metų. Įniręs į jų girią, turi žvelgti aukštyn, kad pro tankią lapiją pamatytum dangų. Bekočiai ąžuolai taip pavadinti, nes jų giliukai neturi kotelių, o pačių medžių kamienai tiesūs, liekni ir besistiebiantys aukštyn.

Išsukus iš kelio tyliai nepaeisi, po kojomis gausu šakų ir krūmai susipynę į ištisines užtvaras, bet pasistengus čia galima išgirsti ir pamatyti įvairių sparnuočių. Trako mišriuose medynuose peri vakariniai suopiai, karveliai keršuliai, uoksuose apsigyvena didieji ir mažieji geniai, bukučiai, miško pakraščius pamėgę kikiliai, strazdai ir kiti giesmininkai. Draustinyje periodiškai peri saugomi paukščiai: ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai.

Smagu pėsčiomis palaipioti Prelomciškės kalvomis. Čia regioninio parko direkcijos įrengtas pėsčiųjų pažintinis takas. Užlipus ant  Prelomciškės (Eglynų) piliakalnio galima apžvelgti gražiausius gamtos vaizdus, atsiveriančius į Dusios ežerą; prisiliesti prie senosios jotvingių kultūros palikimo. Kaip prisiliesti, čia jau reikia kūrybiškai pagalvoti ar pasiskaityti kitų užrašytų minčių, nes išvysti tiesiog didelį kalną. Jis pats didžiausias ir įspūdingiausias iš 8 parko piliakalnių. Prelomciškių piliakalnį, kaip ir kitus esančius parke, apgyvendino jotvingiai, artima lietuviams baltų gentis. Piliakalnio papėdės archeologiniai radiniai patvirtina, kad čia būta  didelės jotvingių gyvenvietės, o ant piliakalnio buvusi gerai įtvirtinta medinė pilis. Piliakalnis žmonėms tarnavo nuo I tūkstantmečio iki XIII a.

Pažintinis takas nėra labai ilgas - per 3 km. Eiti patogiausia ratu: kalvomis ir Dusios pakrante. Takas pažymėtas, tad  tikrai nepasiklysite. Vaizdai atviri, matosi nenuobodžios tolumos. Įdomiausiose ir gražiausiose tako vietose pastatyti suoliukai, ant jų  prisėdus gali pažvelgt į atsiveriančius horizontus. Man labai patinka užburiantys toliai. Būtų mano valia - statyčiau suoliukus vietose, iš kur atsiveria tobuli kraštovaizdžiai - be elektros laidų linijų ir vandens bokštų. Keliautojas atsisėstų ir kontempliuotų. Statyčiau ten, kur neprivažiuoja mašinos, kad tik pasistengęs, jis galėtų ten nukakti...

Dabar galima pasiskaityti informaciją stenduose ir kai ką sužinoti. Pavyzdžiui, kaip atsirado kalvos? Paskutinysis apledėjimas, kuris baigėsi prieš 10–13 tūkstančių metų,  nedengė visos Lietuvos, o slinko trimis liežuviais nuo Baltijos jūros, Rygos įlankos ir šiaurės rytų. Ši vieta kaip tik ant tokio ledyno masyvo pakraščio – Dusios, Metelio ir Obelijos ežerai buvo pačiame ledyno, suformavusio Pabaltijo žemumą, guolyje, o Prelomciškės kalvos jau priklauso pačiam ledyno pakraščiui. Čia, dabartinių kalvų, kalvelių, gūbrių vietoje, tirpstant paskutiniam ledynui, susilygino dvi jėgos – kritulių, kaupiančių ledyną ir verčiančių jį slinkti į priekį, ir saulės šilumos, tirpinančios jo pakraštį. Nuo poros šimtų metrų aukščio ledo šarvo žemyn kliokė upeliukai, nešdami ir čia pat klostydami smėlį su žvyru, o šalia sugulė ledo viduje maltas ir maišytas su rieduliais priemolis. Ne vieną šimtmetį vyko grumtynės, o jų rezultatai guli po jūsų kojomis tarp Padusio ir Zebrėnų kaimų. Tas banguotumas užburiantis.

Vakarinė saulė kontrastais išryškina kalvų gūbrius ir suskaido kraštovaizdį mažytėmis kalvelėmis. Bet tik akimirkai, netrukus ji pasislepia už dar aukštesnių kalvų Teizininkų pusėje. Už Teizų ežero geriau keliauti dviračiu. Žvyrkelis ir asfaltuotas kelias banguoja nelygiu kraštovaizdžiu, o už Teizų važiuojant link Verstaminų už kiekvieno posūkio atsiveria vis naujos žavios perspektyvos, į kurias artėji ir artėji. Visai kaip gyvenime. Tik pasiekęs tikslą, jau matai kitą kalvą, piliakalnį, ežerą ar aukštumą. Šalia kelio stūkso nedidukas, bet labai išraiškingas Giraitės piliakalnis. Jis datuojamas I tūkstantmečiu, o žmonės pasakoja, kad jame palaidotas kunigaikštis Šarūnas. Nuo kitos kalvos matyti nuostabi loma su ežerėliu, už kurio graži sodyba, o pamiškėse slepiasi net trys Verstaminų piliakalniai.

Parke numatyti du dviračių maršrutai, vienas jų aplink Dusios, antrasis - Metelio ežerą. Specialių trasų įrengta nėra, bet keliai smagūs ir geri. Startuojant Meteliuose, galima apžiūrėti tiesiog spindinčią rudeninės saulės šviesoje Kristaus atsimainymo bažnyčią, statytą 1819–1822 metais. Meteliai – žvejų gyvenvietė, minima nuo 1508 m. Tai nedidelis ir jaukus miestukas, įsikūręs ant neaukštos kalvos tarp dviejų ežerų, nedideliu iškyšuliu įsiterpęs į Metelio ežerą. Čia parko direkcijos iniciatyva įrengta vieta, kur žvejai mėgėjai gali nuleisti savo valtis į vandenį. Visuose ežeruose leidžiama mėgėjiška žvejyba. Savaitgaliais Metelio vandenyse matyti gausybė nedidelių žvejų valtelių. Dusios - Metelių ežeruose daug vietinių žuvų rūšių. Čia sutinkamos šaltamėgės (seliava, stinta, vėgėlė) ir šiltamėgės žuvys. Iš šiltamėgių vyrauja kuoja, ešerys. Gausiausios šaltamėgės buvo seliavos, kurios dėl neatsakingo gaudymo beveik išnyko. Obelijos ežere sutinkama 14 vietinių rūšių žuvų, vyrauja karšis, kuoja. Nors parko ežeruose nuolat veisiami unguriai, lydekos, karpiai, seliavos, peledės, lynai, vėgėlės, starkiai, tačiau nepaisant pastangų, seliava jau gana retas laimikis. Prie žuvų nykimo prisideda verslinė žvejyba, kuri pati artimiausiu metu turėtų išnykti. Dabar, deja, ežerų vandenyse  plūduriuoja žvejų tinklai. Vadovaujantis Verslinės žvejybos įrankių ženklinimo tvarka, pastatyti tinklai turi būti pažymėti 20 cm skersmens baltos spalvos plūdurais, ant kurių aiškiai užrašomas aplinkos apsaugos departamento suteiktas numeris. Ežerai traukia ir vandens turizmo mėgėjus -  lygus ežero paviršius tinkamas išbandyti nestandartines vandens pramogas, pavyzdžiui paplaukioti sparčiai populiarėjančiu vandens žiogu (aquaskipper) ar burlente. Metelių regioniniame parke rasite įrengtas poilsiavietes, stovyklavietes, atokvėpio vietas prie Dusios ir Metelio ežerų, kaimo turizmo sodybas, kuriose galima pajodinėti ant žirgų. Dėl sąlygų reikia pasiskambinti savininkams. Keliaudami dviračių maršrutais rasite daugelį Metelių regioninio parko kultūros paveldo objektų. Obelninkų gyvenvietė  išsiskiria iš kitų savo unikalia jaukia erdve.

 Pavasarį ir rudenį, prasidėjus paukščių migracijai, parko ežeruose susirenka tūkstančiai migruojančių paukščių. Skrisdami į pietus paukščiai ieško vietų, kur galėtų sočiai ir saugiai pasimaitinti. Kiekvienais metais ežeruose stebimos didžiulės ausuotųjų kragų ir laukių sankaupos. Į gausius būrius ežeruose  susitelkia iki 4000 kuoduotųjų ančių, 1000 klykuolių, 600 rudagalvių ančių, 500 didžiųjų ančių ir iki 1000 didžiųjų kormoranų. Vaizdas vertas pasigėrėjimo.

Pietininėje Dusios ežero pakrantėje galima rasti Kryžių šulinį, kurio vandeniu nusiprausęs, kadaise neva praregėjo apakęs kareivis. Nuo tada vieta tapo lankoma kaip stebuklinga. Šioje vietoje 1702 m. žygiuodamas į karą prieš švedus buvo sustojęs ir priešais Švč. Mergelės Marijos paveikslą meldęsis Lietuvos kariuomenės etmonas Mykolas Servantietis Višnioveckis. Iš pradžių čia buvo pastatyti trys kryžiai. Pirmoji medinė koplyčia pastatyta 1816 m., perstatyta apie 1910 m., nugriauta 1963 m. Dabar išlikę tik jos pamatai. Šalia, ant kalnelio, naujai pastatyta Kryžių koplyčia.

 Senosios Akuočių kaimo kapinės - vienintelė parko teritorijoje išlikusi kapavietė su kriptomis ir ketaus plokščių antkapiu. Šiame šeimyniniame kape-kriptoje buvo palaidoti Akuočių dvaro valdytojai Gutovai. Anot vietos kraštotyrininkų, Gutovai buvo 1863 m. sukilėlių rėmėjai, kapinių duobėje slėpę ginklus sukilėliams.

Pasak regioninio parko direktoriaus R. Krugelio, lankytojai, besidomintys parko gamtos bei kultūros paveldo vertybėmis, yra visada laukiami. Dusia, Metelys, Obelija – nuostabūs ežerai Sūduvos aukštumoje. Jie didžiausia Metelių regioninio parko gamtos vertybė, vieni švariausių  visoje šalyje. Ankstesniais metais neapgalvota žmogaus veikla nuskurdino arba iš dalies nuniokojo natūralų kraštovaizdį. Laimei, čia nebuvo pastatyta atominė elektrinė, nors ši vieta buvo viena iš galimų statybai. Dabar prie kraštovaizdžio degredacijos prisideda ir neestetiški namai, apleisti bei apgriuvę buvusių ūkinių ir technikos kiemų pastatai, savavališki sąvartynai, netvarkingi keliai ir kiti neūkiškumo reiškiniai. Bet didėjant žmonių sąmoningumui, tikėtina, kad šios problemos sumažės.
Norėdami daugiau sužinoti apie paslaptingą, įdomų, daugeliui mažai pažįstamą miškų, ežerų ir pelkių pasaulį, apie procesus, vykstančius gamtoje, galite užsisakyti ekskursiją po Metelių regioninį parką, o galite tiesiog sėsti ant dviračio ir važiuoti. Važiuoti ir gėrėtis.

Metelių regioniniame parke siekiama užtikrinti taikų žmogaus ir gamtos sambūvį, todėl lankantis saugomoje teritorijoje galioja papildomos taisyklės, kuriomis stengiamasi apsaugoti nykstančius augalus ir gyvūnus. Gerbkime šį pačių žmonių nustatytą apsisprendimą, ir sugrįžę kitą kartą, vėl galėsite džiaugtis švaria aplinka, nuostabiu kraštovaizdžiu, retais augalais bei gyvūnais. Naudokitės proga, nes kai kuriuos iš jų matysite, galbūt, jau paskutinį kartą.

Marius Abramavičius

Keliautojo atmintinė – lankymosi Metelių regioniniame parke taisyklės

Metelių tradicijos ir legendos 

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt