- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Dubysos regioninis parkas


,,Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“. Šie beveik prieš šimtą  metų parašyti Maironio žodžiai, tapę liaudies daina, tiksliai bei vaizdingai pristato Dubysos regioninį parką. Viena gražiausių Lietuvos upių Dubysa ir vaizdingas jos slėnis, paskendęs žalumoje, sudaro lyg Dubysos regioninio parko pagrindinę ašį. Nuo aukštų slėnio krantų atsiveria  gražiausios panoramos, kalvos, upės vingiai. Dubysos pakrantės retai apgyvendintos, kaimeliai daugiausiai susitelkę slėnio viršuje. Upės kilpos, vingiai, senvagės, miškais apaugę šlaitai, salpinės pievos, vandeningi ir sraunūs intakai, tekantys giliais slėniais, sudaro savitą ekosistemą, turtingą augalų ir gyvūnų rūšių. Dubysos regioninio parko teritorijoje surastos 88 saugomos augalų ir gyvūnų rūšys, iš jų 71 rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, net 37 saugomos kaip Europos bendrijos svarbos rūšys. Parke  išskirtos keturios Natura 2000 buveinių apsaugai svarbios teritorijos, o Dubysos upės slėnis yra svarbi paukščių apsaugai teritorija: čia prieglobstį randa tulžiai ir griežlės. Parke rasta reliktinių ledynmečio augalų: daugiametė blizgė, raktažolė pelenėlė. Dar vienas toks augalas - trilapė bligna Lietuvoje aptinkama tik Dubysos regioniniame parke (dar teauga viename draustinyje Kauno r.). Sausuose Dubysos slėnio šlaituose rasta endeminė augalų rūšis - stačioji dirsė. Įdomu, kad šio augalo paplitimo riba vos peržengia Oderį, tik keliose vietose jis auga prie Vyslos, dar - Karpatuose. Dabar Lietuvos upėse dažniausiai plaukioja dirbtiniu būdu užveistos lašišos, o Dubysa – dar ir todėl ypatinga upė, kad joje yra išlikusi autochtoninė lašišų populiacija. Dubysos šlaitų sauspievėse gyvena gencijoninis melsvys - viena rečiausių ir labiausiai saugomų  drugių rūšių. Kelios žinomos jo radvietės Lietuvoje – pačios šiauriausios Europoje: artimiausios,   nutolusios nuo Lietuvos per 500 km, yra Lenkijoje ir Prancūzijoje.

Visas šias ir daug kitų Dubysos regioninio parko vertybes pristačiusio parko direktoriaus Vygando Kilčausko nuomone, Dubysos grožį būtina pamatyti kiekvienam lietuviui. Tam tereikia noro ir laiko. Dauguma lankytinų objektų išsidėstę greta nacionalinės Dubysos vandens turizmo trasos, todėl čia ypač vandens turistams yra geros sąlygos susipažinti su parko gamtos ir kultūros vertybėmis, kraštovaizdžiu. Regioninio parko lauko informacinė sistema, poilsiavietės ir stovyklavietės prie upės sudaro sąlygas pasirinkti norimą kelionės baidarėmis ar katamaranu, dviračiu ar automobiliu maršrutą. Raseinių rajone platus rajoninių ir vietinių kelių tinklas, todėl automobiliu ar dviračiu galima aplankyti daugumą regioniniame parke esančių gamtos ir kultūros paveldo vertybių. Piliakalniai, senkapiai išsidėstę abiejuose Dubysos upės krantuose.  Čia surasite ir baltiškojo, ir katalikiškojo istorijos paveldo. Parke yra daugiau nei 40 kultūros vertybių: Bulavėnų, Lyduvėnų, Barsukalnio, Betygalos, Ročiškės, Darbutų, Padubysio piliakalniai, mitologiniai akmenys, trys dvarai bei keturios dvarvietės ir jų fragmentai, trys bažnyčios, Betygalos miestelio istorinė zona, istorijos-technikos paminklas Lyduvėnų geležinkelio tiltas, Maslauskiškių vandens malūnas su išlikusia technologine įranga ir kita. Žymiausias iš jų – 42 metrų aukštyje virš Dubysos pakibęs Lyduvėnų  geležinkelio tiltas - ilgiausias (599 m) Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Dabar tai jau ketvirtasis tiltas toje svarbioje strategiškai vietoje. 1915 m. pirmojo tilto statyba buvo didžiausia Rytų fronte. Tada sunaudota 7000 kub. m medienos, kuriai paruošti buvo plynai iškirsti pušynai iki Šiluvos.

Šiame regioniniame parke besilankantiems keliautojams sukurtos išties geros sąlygos. Gražiąja Žemaitijos upe siūloma plaukti Dubysos vandens turizmo trasa, kurios ilgis 35 kilometrai. Ji įrengta pernai vykdant europinį projektą: buvo įruoštos patogios poilsiavietės vandens turistams su lauko baldais, laužavietėmis. Vienoje iš jų net galima žygio prakaitą nusiprausti išsimaudžius  po karštu dušu. Siekiant įvertinti tas vandens turizmo vietoves, kur turizmo paslaugos yra teikiamos tausojant natūralią gamtą, infrastruktūra patogi atvykstantiems turistams, o pati vietovė išsiskiria savo gamtovaizdžiu, organizuojami konkursai. Dubysos regioninio parko direkcijos pateiktas projektas „Dubysa – vandens turizmo ir darnios plėtros santarvė“ pernai tokiame konkurse laimėjo 3-iąją vietą. Tą trasą išbandėme plaukdami patys. Patogu, kad yra išleistas trasos žemėlapis su trumpais vietovių aprašymais. Aiškūs oficialių stovyklų ženklai – šalia upės iškilę masyvūs mediniai stulpai su geltonais žymenimis. Kitomis upėmis pirmąkart plaukiant kartais sunku pataikyti išlipti į įrengtą stovyklą, reikia vis žvalgyti žemėlapį, o tai ne visada išeina. Dubysos regioniniame parke 96 procentai teritorijos – draustiniai, todėl stovyklauti galima tik oficialiose stovyklavietėse. Čia negalima statytis palapines, kūrenti laužus tam nepritaikytose ir informaciniais ženklais nepažymėtose vietose. Negalima bet kur palikti automobilių. Privalu nežaloti augmenijos, negaudyti gyvūnų ir paukščių, neardyti jų būstų, prižiūrėti ir nepaleisti laisvai bėgioti šunis.

Čia laukiami ne tik vandens turizmo entuziastai. Kiti nori tiesiog pailsėti gražioje vietoje, prieš tai apsilankę, pavyzdžiui, Maironio tėviškėje ar kitame kultūriniame objekte. Parko direktorius aprodė dabar įrengiamą naują stovyklavietę prie Luknės tvenkinio. Čia tikrai graži vieta. Atkreipė dėmesį, jog šios rekreacinės vietos lauko baldus pagamino itin masyvius, net be matomų sujungimų varžtais, įtvirtino ant masyvių akmenų, nes taip ramiau – net piktavaliai mažai galėtų pakenkti. Tai daroma iš praktikos, nes dar ne visi parko svečiai, deja, yra sąmoningi ir kultūringi, būna ir destruktyviai besielgiančių. Įsiminė ir direktoriaus žodžiai, jog parko lankytojų elgesio taisyklėse, matyt, reikėtų įrašyti: saulėgrąžų lukštai – taip pat yra šiukšlės...  

Dauguma vandens turistų įvertina parko direkcijos pastangas jų labui, stovyklauja tik ten, kur leidžiama, susikrauna į maišą šiukšles, kartais ir kitų paliktas surenka. Tačiau keliaujančių pakrantėmis keliamos problemos kartais būna didesnės, ypač jei atburzgiama su galingais keturračiais motociklais. Per paskutinius metus šių transporto priemonių labai padaugėjo, o kai kurie vairuotojai, deja, pasidarė gamtos ir kultūrinių - istorinių paminklų niokotojai. Nuo jų nukenčia miškai, pievos, upių pakrantės, vagos, piliakalniai. Toks gaivališkas važinėjimasis nėra joks sportas. Grubūs ratai drasko velėną, naikina augmeniją, traiško skruzdėlynus, o motorų triukšmas išbaido perinčius paukščius. Nubaidytų nuo lizdų paukščių kiaušiniai atšąla, paliktus juos išnešioja varnos ir kiti paukščiai. Važinėjant mažų upių ir upelių vagomis naikinamos lašišinių žuvų nerštavietės. Yra trikdomi visi gamtos namų gyventojai. Keturračių motociklų, kaip ir kitų transporto priemonių, eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja kelių eismo taisyklės. Visų nacionalinių ir regioninių parkų apsaugos reglamentuose parašyta, kad draudžiama važinėti ne keliais, ne keliuose statyti ar kitaip eksploatuoti motorines transporto priemones. Visų miškuose ar laukuose esančių miško ar lauko keliukų negalima laikyti keliu. Jais negalima važinėti motorinėmis transporto priemonėmis neturint ūkinio ar kitokio konkretaus tikslo.  Važinėtis tokiais motociklais galima tik keliais ar specialiose vietose - autodromuose, kartodromuose, karjeruose. O už saugomų teritorijų režimo pažeidimą grėstų bauda bei tektų atlyginti gamtai padarytą žalą.

Be gamtos Dubysos regioninis parkas žymus ir kultūros objektais. Pasandravio istoriniame draustinyje, Bernotų kaime, yra poeto Maironio sodyba-muziejus. Čia vyksta literatų, poezijos renginiai, minimos su Maironio gyvenimu ir kūryba susijusios datos. Poeto gimtinę Pasandravį ir tėviškę Bernotus jungia pusantro kilometro ąžuolais apsodintas takas su liaudies meistrų kryžiais ir koplytėlėmis. Pasandravyje apžiūrėjome ir senovinį, gal net plačiausią Lietuvoje šulinį, išmūrytą akmenimis. Čia netoli ir šaltinėlis, iš kurio poetas kas rytą eidavo vandens pasisemti ir virdavo čiobrelių arbatą, kurią gerdavo su motinos ir seserų iškeptais varškiniais pyragėliais. Dabar muziejuje parodo molinę puodynę, kur tuos poeto mėgstamus skanumynus laikė. Čia viskas alsuoja poeto dvasia. Ypač tai pajunti, kai apie Maironį ir jo šioje sodyboje praleistas dienas pasakoja ekskursijų vadovė Rita Paškauskienė.  Ji sakė, kad Maironis pats sodino ir augino gėles kaimiškame darželyje po langais, o sutrynęs tarp delnų rūtą, mėgaudavęsis kvapu. Poetas taip pat gerai drožė iš medžio: išlikusi jo sukurta rašalinė: namelis ir šulinys su svirtimi. Ypač įstrigo istorija apie tai, jog būsimasis poetas jaunystėje turėjęs ir tokių užduočių – per vasarą ganytas žąsis reikėdavo parduoti, todėl jas rudeniop laukų ir miškų takeliais varydavo iki turgaus Kaune, prieš tai „pakaustę“. Kad žąsys galėtų pačios nueiti tokį ilgą kelią (apie 70 km), jų padus patepdavo smala ir varinėdavo ant žvirgždo, kuris prilipdavo. Parodė ir pušį, kurią prieš 149 metus pasodino poeto tėvas, kai gimė Jonukas, ir obelį, prie kurios sukniubusi mirė Maironio motina. Ir tokioje poetiškoje vietoje, deja, apsilanko ne tik didžiojo mūsų poeto gerbėjai. Gidė papasakojo, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka  muziejaus eksponatai nebuvo pavogti. Išplėšę spyną, įsilaužėliai jau buvo visus smulkesnius senovinius daiktus sunešę prie durų į prieangį, nukabinę ir paveikslus nuo sienų. Po to įvykio muziejininkai prieš žiemą eksponatus turi išsivežti. Pasandravyje stovi senovinė iš akmenų mūryta pavalkinė-arklidė, kurios jau net nerakina, nes spyną ne kartą nulaužė, o viduje – tuščia. Gidė atsiminė, kad ir medinių stogo lentelių „turistai“ kartais pasilaužydavo ir kepdavosi šašlyką...          

Betygaloje per visus sovietinius laikus išliko paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui (aut. P. Aleksandravičius). Jis čia buvo pastatytas ne veltui, nes Betygalos pilis buvo viena svarbiausių žemaičių pilių, kurią puldinėjo kryžiuočiai. Pasakojama, kad šiuose kraštuose  lankydamasis aukšto rango rusų generolas, niekur rajone nepastebėjęs Lenino paminklo, tik LDK kunigaikštį Vytautą, pasirėmusį ant kalavijo, nesuprasdamas tokio raseiniškių politinio nebrandumo paklausė: o kas čia toks? Kariškius po Betygalą vedžiojęs mokytojas atsakė, kad tai paminklas  labai garsiam karvedžiui, padėjusiam mums kovoti su vokiečių užkariautojais dar XV amžiuje. Išties, susiklosčiusių istorinių aplinkybių dėka nei Raseiniuose, nei Betygaloje niekada nebuvo pastatyti sovietų ideologijos paminklai. Vieni sako, kad dėl kieto žemaitiško būdo, kiti - dėl lankstumo.

„Malonios ir puikios pakalnės Dubysos, išpintos žemčiūgų vainikais margai!“ Taip apie šias vietas sakęs Maironis. Dabar Dubysos regioninis parkas savo brangenybes siūlo mums visiems.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Dubysos regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

 



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt