- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Gražutės regioninis parkas


Gražutės regioninis parkas, kurio plotas - beveik 32 tūkstančiai hektarų, įsteigtas siekiant išsaugoti ežeringą ir miškingą kraštovaizdį su Šventosios aukštupiu, jų ekologinę sistemą bei kultūros paveldą. Daugiau nei pusę parko užima miškai: daugiausia pušynai, o apie Antalieptę auga plačialapių ir mišrūs miškai, tarp jų daug kur įsiterpia nedidelės pelkutės, liūnai, aukštapelkės. Didžiausią plotą užima Gražutės giria, išlikusi dar nuo senovinio miškų masyvo. Čia tyvuliuoja grožiu pasižymintys Luodžio, Švento, Dūkšto, Šiurpio, Zalvo, Samavo ir kiti ežerai. Net 16 kilometrų tęsiasi sudėtingiausios konfigūracijos Lietuvoje vandens telkinys - žmogaus sukurtos Antalieptės marios (plotas 1911 hektarų) su daugybe salų, įlankų ir pusiasalių. Antalieptės marios – vienas iš geriausių pavyzdžių kaip per trumpą laiką gamta gali sukurti stebuklą ir atstatyti žmogaus suardytą pusiausvyrą. Marių kranto linija labai vingiuota ir ilga: siekia daugiau nei 160 km. Kai 1959 metais buvo patvenkta Šventosios upė ties Jūžinto ežeru ir pradėta eksploatuoti Antalieptės hidroelektrinė, vandeniu užpildytame duburyje susiliejo net 26 ežerai. Vandens lygis, pakilęs septynis metrus, buvusius aukščiausius kalnus pavertė salomis, kurių dabar yra apie 50. Gal todėl jos labai skirtingos. Iš užlieto ploto buvo iškeldintos 44 sodybos, o senosios kapinės, buvę tiltai per Šventąją taip ir liko marių dugne – kaip vieno lemtingo sprendimo reliktai. Antalieptės marių atodangos, suformuotos krantų erozijos, kai kur siekia iki 20 metrų. Marių pietvakariuose esantis Blėkiškės pusiasalis – unikalus 6 šakų formos, labai vingiuotas ir išsiraitęs - vienintelis toks Lietuvoje. Jame galima suskaičiuoti apie 70 pilkapių, išsibarsčiusių penkiuose pilkapynuose. Tai IX – XII amžiaus senovės gyventojų laidojimo vietos.

Gražutės regioniniame parke yra 15 draustinių: 4 hidrografiniai, 3 telmologiniai (pelkių kompleksams išsaugoti) ir 8 kraštovaizdžio. Rezervatinių zonų, kuriose būtų draudžiama bet kokia veikla, netgi žmogaus lankymasis, parke nėra, tačiau joms galima būtų prilyginti valstybiniuose miškuose esančias potencialias kertines ir kertines miško buveines, kuriose ūkinė veikla nevykdoma. Kertinės miško buveinės tai - nepažeistas miško plotas, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų  specializuotųjų buveinių rūšių. Tačiau kaip ir daugelyje saugomų teritorijų čia įsikiša žmogus, ir kokius pėdsakus jis paliks tepriklauso nuo jo sąžinės. Parko vyriausiasis rekreacininkas Vytautas Eidėjus sakė: „Įprasta manyti, kad buveinė yra vieta, kurioje galima rasti prieglobstį, jaustis saugiai. Šiomis savybėmis turi pasižymėti tiek gamtos, tiek žmogaus sukurtos buveinės. Deja, žmogus daugiau paiso savo interesų ir neretai ignoruoja gamtos buveines, čia augančius retuosius augalus, bei nykstančius gyvūnus. Dėl neatsakingo žmonių stovyklavimo neleistinose vietose, kartais ir dėl elementarių žinių stokos, kai kurioms buveinėms gresia pavojus ar net visiškas išnykimas. Skaudu ir pikta, kuomet po vasaros aptinki smiltininio gvazdiko augavietę suniokotą keturačių motociklų, skendinčią neatsakingų stovyklautojų paliktame šiukšlyne.“ Kiekvienas žmogus, statydamas palapinę ar susikurdamas laužą neleistinoje vietoje, išvertęs krūvą šiukšlių, net gražindamas ir valydamas paežeres, nesuderinęs su regioninio parko direkcija, stipriai ir skaudžiai niokoja tai kas mus supa, tai kas priklauso ne mums, o gamtai.

Didėlė buveinių gausa ir įvairovė sąlygoja ir viso parko didelį rūšių įvairovės skaitlingumą. Gražutės regioniniame parke aptikta 383 kerpių ir grybų, 693 augalų, 498 vabzdžių, 25 apskritažiomenių ir žuvų, 9 varliagyvių, 6 roplių, 186 paukščių ir 33 žinduolių rūšys.  Dar mažai ištirti grybai, vabzdžiai, šikšnosparniai. Aptikta 11 saugomų kerpių ir grybų rūšių, o kai kurios  Lietuvoje rastos pirmą kartą. Šiame ežeringame krašte aptikta nemažai žirgelių rūšių - 38 (Lietuvoje - 62): tai viena archajiškiausių, prieš 350 mln. metų atsiradusi ir nuo karbono periodo išlikusi vabzdžių grupė. Jie pamėgę ypač jautrias ir lengvai pažeidžiamas švarių vandens telkinių buveines.  Todėl pagrindinę grėsmę šiems vabzdžiams kelia vandens tarša, aktyvus poilsiavimas jų buveinėse. Šventosios ir Šavašos upėse aptikta į Raudonąją knygą įtraukta žuvų rūšis vijūnas.   Viename iš parko užpelkėjusių ežerėlių net buvo rastas balinis vėžlys. Pavasarį ir rudenį, dar  neprasidėjus ar pasibaigus poilsiautojų sezonui, parko ežeruose telkiasi vandens paukščiai. Nemažai retų rūšių aptinkama ir perinčių: juodakakliai narai, didieji baubliai, kurių giesmė paežerėse naktimis primena duslų garsą pučiant į butelį, juodieji pesliai, sketsakaliai, juodosios žuvėdros, lututės, tulžiai, žaliosios meletos, tripirščiai geniai. Iš viso aptiktos 49 rūšys, įrašytos į  Lietuvos raudonąją knygą. Pastaraisiais metais vis dažniau sutinkamas parko emblemos simbolis briedis. Miškuose gan būdingas baltasis kiškis, o vandens telkiniuose nereta ūdra. Retai užklysta lūšis, dažniau, bet ne kasmet apsilanko vilkas. Iš viso registruotos penkios Lietuvos raudonosios knygos žinduolių rūšys. Deja, kartais  parko rimtį žaloja skardžiabalsiai poilsiautojai, kurie kartais pasitelkę net specialiąsias kovines priemones – trankią ir ausį rėžiančią muziką – daro visa, kad paukšteliai ir žvėreliai apleistų savo namus, paliktų alkanus vaikelius ar bailiai blaškytusi, nerasdami, kur galį  pasislėpti. Visgi džiugu, kad tokių neišmanėlių  randasi vis mažiau.

Šventoji, tituluojama gražiausia Rytų Aukštaitijos upe, ir Antalieptės marios vilioja vandens turizmo mėgėjus. O pats regionas, dėl kalvoto reljefo, gausybės ežerų, gražių dar nepaliestos gamtos vaizdų vadinamas Lietuvos Šveicarija. Susipažinti su šiuo nuostabiu kraštu galima važiuojant dviračiais: tam parke paruoštos dvi trasos – Gražutės didysis (45 km) ir Mažasis (37 km) dviračių žiedai. Kokiu būdu bekeliausi, Salako bažnyčios bokštas pasitiks iš toli. Ji ne veltui įtraukta į pačių gražiausių Lietuvos šventovių sąrašą. Tai didžiausias akmens mūro statinys šalyje.  Visa išmūryta iš tašytų mūsų laukų akmenų. Turi romaniškojo stiliaus žymių. Trijų navų stačiakampis pastatas priglaustas prie masyvaus fasadinio bokšto ir suremtas dvigubais kontraforsais. Įspūdinga čia pasiklausyti vargonų – taip ir jauti, kad staiga nurimsti, pamiršti bėdas ar rūpesčius,  tampi geresniu žmogumi. Ypač išgirdus pasakojimą, kaip išdidūs salakonai (gal ne veltui miestelio pavadinimas iš kito galo skaitomas – Sakalas) vežė iš visų apylinkių akmenis, tašė juos paprastais įnagiais ir pasistatė tokią šventovę, kokios nepamatysi toli aplinkui. Prieš tai miestelio medinės bažnyčios vis nukentėdavo nuo gaisrų, tad daugiau kaip prieš šimtą metų prasidėjo ši statyba, kuriai paremti aukos buvo renkamos visose to meto Kauno gubernijos parapijose, Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje ir Petrapilyje. Rezultatas buvo įspūdingas statinys: pamatai įleisti į 6-8 metrų gylį, iš riedulių, sienų storis apie 1,7 metro, bokštas – 72 metrų aukščio. Tašytų akmenų blokus, kurių ilgis 80 cm, plotis 45 cm, o kai kurie 140 x 45 cm neštuvais sukeldavo į viršų ir mūrijo kalkėmis.

Statyba iš didelių aptašytų akmenų šiuose kraštuose turi gilias tradicijas. Aplankėme ir  buvusį vandens malūną Tiltiškių kaime. Dviaukštis akmeninis malūnas pastatytas 1936 metais ant Šventosios upės kranto. Jis tris dešimtmečius veikė naudodamas Šventosios upės vandens jėgą, vėliau girnas jau suko elektros srovė. Restauruotame ir sutvarkytame malūne atidarytas Zarasų energetikos muziejus, kurio rinkinį sudaro daugiau kaip 2 000 eksponatų, bylojančių ne tik apie Zarasų krašto, bet ir visos Lietuvos kelią nuo balanos gadynės iki Ignalinos atominės elektrinės. Dar vienas toks paminklas – buvęs Antalieptės vandens malūnas – įdomus romantizmo laikotarpio architektūros gamybinis pastatas iš skaldytų akmenų, pastatytas 1855 metais pietinėje Antalieptės dalyje, dešiniajame Šventosios upės krante. Tais laikai ir techninius pastatus statė lyg pilis ar bažnyčias. Malūnas priklausė Balčių dvaro savininkui Jonui Tiškevičiui. Užtvenktos upės vanduo kanalu buvo nukreipiamas į malūno turbiną. Kitoje Šventosios pusėje stovi panašaus stiliaus pastatas – kruopinė. Malūnas vienaukštis, su pastogės patalpomis. Jis monumentalaus tūrio, stačiakampis, skersinėmis mūro sienomis padalintas į tris dalis. Gražūs pastato netinkuoti fasadai su akmenų mozaikomis ir savita aukšto pusskliaučio stogo konstrukcija ant mūrinių skliautų. Fasadai aiškių, būdingų liaudies architektūrai formų. Tai – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Dėmesį patraukia ir savitas dekoravimas įmūrytomis sienon girnapusėmis ir gėlytėmis iš mažų akmenukų. Šitokius originalius ūkinių pastatų dekoravimo elementus matėme ir Senojo Dūkšto dvare: čia buvusių tvartų sienose tarp tašytų akmenų į tinką visur prismaigstyta tamsių akmenukų, iš kurių sudaryti ornamentai, įrašai lenkų kalba, gėlytės. Stovi, grožiesi ir staiga nejučiom prisimeni, poilsiautojų taip kartais mėgstamas graviūras ,,čia buvo...“, kurios išdygsta, kaip grybai, visur, kur reikia ir nereikia. Atsidūsti ir palinki kiekvienam tikram liaudies  menininkui atvykti nemokamų patarimų   į Senojo Dūkšto dvarą.

Gražutės regioninio parko lankytojų centre įsikūrusiame „Jūrų muziejuje“ gide buvo mokytoja Vida Žilinskienė, aistringa kolekcininkė, per 30 metų sukaupusi solidų jūros gyvūnų, koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų rinkinį. Eksponatų skaičius perkopė tris tūkstančius, vis pasipildo lankytojų dovanotais, bet apie kiekvieną ji gali įdomiai papasakoti. Ne tik informatyviai, bet ir su meile savo kraštui lankytojų centre pristatoma šio regiono gamta ir istorija. Panašią dvasinę aurą galima pajusti ir viename nuošaliame kaime. Senuoju keliu per miškus važiuodami į Dusetas, pasukame į kairę žvyrkeliu. „Dabar liko du kilometrai iki meilės...“ , –  kartais čia sako gidai. Tai apie Tiberiados vienuolius. Ši vienuolių bendruomenė yra nauja pranciškonų atšaka, prieš du dešimtmečius atsiradusi Belgijoje. Dauguma iš jų gyvena Belgijoje, keli neseniai pradėjo misijas Konge ir Filipinuose. Jaunųjų ateitininkų kvietimu trys Tiberiados broliai viešėjo Lietuvoje. Sužavėtas vienuolių darbu su jaunimu, Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius pakvietė brolius likti Lietuvoje. Šiltas Baltriškių kaimo žmonių priėmimas, graži, tyli ir nuošali vietovė vienuoliams patiko. Jie išmoko lietuviškai, suremontavo aplūžusią seną fermą ir įsirengė jaukius namus ne tik sau, bet ir bendruomenei, suremontavo medinę bažnytėlę ir pastatė varpinę. Augina javus, daržoves, žuvis ir bitininkauja. Patys kepa duoną. Nuošalus, merdėjantis  kaimas tapo dvasiniu traukos centru, nes šios vienuolių brolijos gyvenime svarbiausia pasidalinti džiaugsmu, būti sklidiniems ramybės, malonės bei taikos, noro priimti žmones, ypač jaunimą ir šeimas.

Pakeliui pro vieną kitą piliakalnį, kaimelius, prie kurių rymo koplytstulpiai, stabtelime įrengtose atokvėpio vietose. Čia galima tik pailsėti, užkąsti, bet nestovyklauti, nedegti laužų. Tačiau štai prie Šiurpelio ežero palikta didžiulė nelegali laužavietė. Su parko darbuotoju ištampome apanglėjusius rastus tolėliau, Vytautas užpila pajuodusią paklotę smėliu ir žemėmis, net nukritusiais pušų spygliukai pabarsto, užmaskuoja. Vėl dalijamės mintimis apie lankytojų elgseną saugomose teritorijose. Gražiausios šalies vietos kviečia apsilankyti, pakeliauti, bet šiukšles reikia būtinai išsivežti. Tačiau šiukšlių vis paliekama, ir jų „procentinė sudėtis“ irgi išlieka stabili – plastikinė tara, pakuotės, buitinės ir statybinės atliekos. Deja, progreso buityje nelydi kai kurių žmonių sąmonės progresas, gal net atvirkščiai: štai į miškus ir pakrante „atėjo“ vaikiškos sauskelnės, kurios išmestos pakrūmėse sugeba dar tiek sugerti drėgmės, jog tampa panašios į kamuolius. Jos tikrai „nedirgina jūsų kūdikio odelės“, kaip sakoma reklamoje, tačiau kur papuola numestos, tikrai bado kitų žmonių akis, o gal ir širdis dirgina... Ar išaugs nauja padoresnė ir draugiškesnė gamtinei aplinkai karta, taip rūpestingai prižiūrima savo tėvų, negerbiančių tos gamtos ir aplinkinių? Gražutės regioniniame parke neinama su šiukšlių maišais paskui netvarkingus turistus. Čia sėjama sėkla, teikianti vilčių ateičiai. „Live in Nature –  be Ecoranger!“ – tai tarptautinių jaunimo mainų projekto „Ecorangers“ dalyvių šūkis. Apie tai papasakojo projekto organizatorius Vytautas: „Dešimt dienų 40 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos išgyveno liepos kaitrą ir rugpjūčio liūtis prie gražuolio Luodžio ežero. Ekoreindžeriai (Ecorangers) - tai jaunimas, propaguojantis ekologinio turizmo idėjas ir norintis pasidalinti jomis su kitais bendraminčiais bei su tais, kurie visiškai nieko nežino, kaip stovyklauti gamtoje nedarant neigiamo poveikio aplinkai. Ekoreindžeriai patys gaminosi ant laužo surinktas gamtos gėrybes, vietos gyventojų užaugintus produktus, malė malūne grūdus ir kepė ekologišką duoną, o arbatą virė lietaus vandenyje. Jaunimas išmėgino įvairius ekologiškus keliavimo būdus. Vykdė net nedideles provokacijas. Štai  pamačiusi rūbus ežere besiskalbiančias estes, piktai šaukti ėmė pakrantėje besideginanti moteris. Burbėti puolė ir kiti poilsiautojai, kai pakrantėje pasirodė nešvariais indais nešini lenkų vaikinukai. Nedidelė provokacija pliaže virto gyvąja paskaita apie ekologines švaros priemones ir jų poveikį ežero ekosistemai. Besiilsintiems stovyklautojams buvo pristatyti fosforo neturintys skalbimo milteliai, greitai skylantis indų ploviklis ir kitos švaros priemonės.“ Auga nauja karta, kuri jau turi „ekologinio sąmoningumo geną“.

Gerų poslinkių čia yra ir daug kur sunkiai tvarkomame laikinojo stovyklavimo gamtoje bare. Parko darbuotojai skatina privačių žemių gražiose pakrantėse savininkus įrengti stovyklavietes ir už tai imti nedidelį mokestį. Tai nėra pelno siekimas, nes, pavyzdžiui, Bikėnų stovyklavietės prie Antalieptės marių savininkas už palapinę ima 4 Lt, žmogui mokestis – 1 Lt, tačiau stovyklavietė –tvarkinga, įrengti masyvūs lauko baldai, laužavietės. Žmonės juk vis tiek važiuoja čia, nes patogu, graži vieta, o ir parke bus mažiau nelegalių stovyklaviečių ir laužaviečių, už kurias tenka nemaloni įspėjimų ir baudų dalijimo procedūra. Tačiau, pasak parko darbuotojo, būna atvejų, kai nelegalioje stovyklavietėje girtutėliai „turistautojai“ neburbėdami susimoka baudą, o kitą dieną vėl moka, nes neišvažiavo... Neseniai imta riboti privažiavimą prie vieno švariausių Aukštaitijos ežerų – Švento. Jo krantai lėkšti, ilgi atbraidai, baltas ir smulkus smėlis kaip Palangoje Čia kasmet daugėjo išvažinėtų miško pakločių, poilsiautojų paliktų šiukšlių, savavališkų stovyklaviečių, nors yra įspėjantys ženklai. Stovyklautojai ir turistai mašinas, motociklus bei muzikos instrumentus turės palikti už 200 metrų nuo pakrantės. Gražutės regioninio parko direkcija ėmėsi papildomų apsaugos priemonių, rūpindamasi Švento ežero kraštovaizdžio draustinio ekologine būkle. Nuo šiol čia griežtai draudžiama stovyklauti, statyti palapines nakvynei, kurti laužus, triukšmauti. „Šitas ežeras yra paukščių apsaugai svarbi teritorija europiniu mastu. Jis svarbus juodakaklių narų populiacijai, svarbus čia augantiems retiems augalams, be to, Švento ežeras yra švariausias Lietuvoje ežeras ir įtrauktas į valstybinių ežerų monitoringą“, – sakė Gražutės regioninio parko darbuotojas V. Eidėjus. Nenutekantis Nemuno ir Dauguvos upių takoskyroje esantis ežeras unikalus ir savo skaidrumu –  galima regėti povandeninį gyvenimą 5–7 metrų gylyje. Ežeras yra stebimas ne tik botanikų, zoologų, bet ir geologų. Šventas pasižymi ilgalaikio ežero vandens lygio svyravimu. Mokslininkai darė geologinius gręžinius, ilgai tyrė, ir šiandien manoma, kad šis ežeras yra maitinamas gruntinio vandens. Yra pasakojama, kad žvejai pagavę čia žuvų, jas sužymėjo ir paleido atgal. Kelios žymėtos žuvys buvo sugautos gretimuose ežeruose.

Ir kitose parko vietose galima prisiliesti prie paslapčių. Šavašos kraštovaizdžio draustinyje palei to paties vardo upelę aukštyn žemyn vingiuoja Šavašos pažintinis takas. Šavaša – ypatinga Lietuvos upė. Slėnis – svaiginančio aukščio, o vanduo, kaip tikroje kalnų upėje, krenta net 11 metrų kas kilometrą. Vandeniui nukritus, upelė visai rami, tik išgraužti krantai ir suvirtę medžiai sako apie paslėptą jos būdą. Šavašos pažintinis takas yra vienas labiausiai lankomų objektų Gražutės regioniame parke ir Zarasų rajone. Neseniai tako atnaujinimo darbus atliko antalieptiškis dailidė Zenonas Striška: įrengti nauji mediniai laiptai, turėklai, suoliukai, išradingai dekoruoti meistro drožiniais, skulptūromis. Galima atrasti pasislėpusią pelėdą ar voveraitę, padėti ranką ant turėklo – žąsies kakliuko, užtikti vilko pėdsakus ant miško baldų. Giliame Šavašos slėnyje XVI–XVII a. buvo pasislėpusi senovės lietuvių šventykla, jos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Gali būti, kad mūsų protėvių šventykloje garbinta ugnis negeso praėjus net 200 metų po krikščionybės šiame krašte įvedimo.  Akmuo netaisyklingo cilindro formos, 130 x 80 cm dydžio, su iškaltu dubeniu viršuje. Aplink rusvai pilkos spalvos akmenį iškasus perkasą paaiškėjo, kad jis stovi kadaise iškastos duobės pakraštyje. Duobės dugnas išgrįstas to paties akmens nuoskaldomis, kurių, kad jis lygiai stovėtų, rasta ir po akmeniu. Plokščiame akmens viršuje iškalta pusės metro skersmens 10,5 cm gylio apvali duobė. Dabar akmeniniame dubenyje žvilga vanduo, plaukioja keli nugeltę lapeliai. Galima tik įsivaizduoti, kaip čia, giliame ūksmingame upelio slėnyje degė amžinoji protėvių šventvietės ugnis, kurios dūmai sklaidėsi virš šios nuostabios žemės, po kurią keliavome.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Gražutės regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt