- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Asvejos regioninis parkas


Paskutinio ledynmečio ledynai ir tirpsmo vandenys suformavo vingiuotą dubaklonį Aukštaičių aukštumos viduryje, tokį, kuriam Lietuvoje nėra lygių. Jis tęsiasi apie 60 kilometrų. Šiame dubaklonyje rangosi siauras, gilus ir ilgas Asvejos ežeras. Jis – ilgiausias mūsų ežeras (22 km), o su Žalktynės (5 km) ir Vyriogalos (3 km) įlankomis – 30 kilometrų. Dar - trečias pagal gylį (giliausi duburynai 50 m). Asvejos kranto linijos ilgis - 72,5 kilometro. Tačiau tai tik skaičiai, o esmė – Asvejos grožis. Ji lyg upė vingiuoja tarp miškais apaugusių stačių šlaitų, suspausta tarp kalvų kalvelių. Ežerą ir iš krantų, ir iš dugno maitina šaltinių vandenys bei įtekantys upeliai. O pati Asveja duoda pradžią Dubingos upeliui, iš pietrytinės ežero dalies ištekančiai link Žeimenos. Čia yra penkios salos ir lyg per upę nutiesti du tiltai. Iš viso Asvejos regioniniame parke daugiau nei 30 ežerų. Gražuolis Baluošų ežeras, Visbaras, Berža, Suoselis buvo vieno didelio poledyninio ežero dalys. Tolėliau jau kitoks – beveik apskritas ir negilus Žvernas. Gamta čia sukūrė nuostabų kraštovaizdį, kurio grožiui apsaugoti įsteigti keturi kraštovaizdžio draustiniai. Vertingi ir įdomūs Šakymo ir Šakimo pusiasaliai, ilgi Asvejos ir Smailių rininiai kloniai, nutįstantys parko teritorija. Iš aukštų ir stačių Asvejos šlaitų įspūdingiausiai atrodo keli – Liudgardo (apie 570 m ilgio, nuo šlaito viršaus apie 60 m) ir Dubingių. Per miškus garma natūralūs išlikę upeliai: Žverna, Gracinė, Baluoša, Dubinga. Tai neilgos, neplačios upelės, tačiau kiekviena savita. Žverna, ištekanti iš Žverno ežero, dėl itin vaizdingo, miškais apaugusio slėnio paskelbta hidrografiniu draustiniu. Jurkiškio upelio vagoje glūdi apsamanojęs, Puntuko vaiku vadinamas akmuo. Iš mažų ežerėlių, pelkučių Asvejon teka Stirnelė, Kirnė ir viena mistišku vardu  - Vėlių upelė.

Parke ežerai, pelkės ir pelkutės užima apie ketvirtadalį jo teritorijos. Pagrindinis iš vertingų pelkinių kompleksų – Purviniškių – yra paskelbtas telmologiniu draustiniu, itin turtingas augalų ir gyvūnų rūšių. Gausu žalčių, todėl vienu iš simbolių parko emblemoje yra simetriškai susiviję žalčiai. Įdomu, kad per Purviniškių pelkes dar senovėje nutiestas kelias, kurio apie tris kilometrus sudaro skersai suguldyti rastai, apipilti smėliu ir žvyru. Miškais apaugę beveik 60 proc. parko. Prie Baluošų ežero, Baluošų kraštovaizdžio draustinyje, yra išlikusių sengirių. Sudėtingas kraštovaizdis, statūs ežero krantai apgynė daug senųjų medžių: jų negalėjo pasiekti pjūklai ir kirviai. Šakyno pusiasalyje yra išlikusių senųjų ąžuolų. Jais apaugęs ir Dubingių piliavietės kalnas. Parko teritorijoje auga Beržos, Šakymo, Purvėno, Karpakėlio ąžuolai. Garsėjo ir Purviniškių pušis – seniausia Lietuvoje. Jos amžius apie 350 metų. Tačiau 2009 m. senolė krito. Dabar galima aplankyti jos storą, trūnijantį ant žemės kamieną ir parko darbuotojų stogeliu apdengtą apatinę medžio dalį, gumbuotą bei amžių nugludintą, be žievės, tačiau dar vis įsikabinusią į gimtąją žemę negyvomis šaknimis.

Parke saugomų augalų augimvietės yra po visą teritoriją. Čia auga nemažai apyrečių ar riboto paplitimo rūšių, daugiausiai paežerinėse pelkėse. Sausesnes sąlygas mėgstantys auga stačiuosiuose Asvejos šlaituose. Augalų įvairovė – 700 rūšių, 28 iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.   

Parko miškuose įsikūrę beveik visos mūsų miškų žinduolių rūšys: šernai, stirnos, briedžiai, elniai. Gausūs vandenys yra bebrų, ūdrų, kanadinių audinių, ondatrų namai. Stačiuose ežero šlaituose iškastuose urvuose gyvenantiems bebrams net nereikia tvenkti užtvankų ir statytis namelių.

Palyginti nedidelis atstumas nuo Vilniaus ir kitų miestų turi didelės įtakos Asvejos regioninio parko lankymui. Parke yra numatyti maršrutai automobilių, vis labiau populiarėjančiam dviračių ir pėsčiųjų turizmui. Bendras jų ilgis apie 230 kilometrų. Vandens turistai, perplaukę per visą Asveją, Dubingos upeliu pasiekia Žeimeną ir gali toliau leistis Nerimi. Iki Vilniaus būtų apie 90 kilometrų. Atsiveriantys ,,kvapą užgniaužantys” Asvejos pakrančių vaizdai ilgam išlieka atminty.   Pamažu populiarėja baidarių maršrutai – Asveją neabejotinai  galima laikyti kol kas dar neatrasta  vandens turizmo ,,Meka“. Parko rekreacinėse zonose įrengtos stovyklavietės, tik čia galima apsistoti su palapinėmis. Prie pagrindinių maršrutų yra poilsiavietės, apžvalgos aikštelės ir atokvėpio vietos trumpalaikiam poilsiui, kur negalima statytis palapinių, kai kur tik užsikurti laužą (jei įrengta tam vieta), užkąsti. Parko vyr. kraštotvarkininko Lino Vaitkevičiaus žodžiais, vasaros sezono metu parko direkcijos, girininkijos, policijos atstovai periodiškai vyksta į reidus ir tikrina „karštuosius taškus“, kuriuos žino dėl galimų pažeidimų. „Meškos paslaugą mums daro Vilnius, iš kur į parką atvyksta daugiausiai. Po savaitgalio tenka surinkti ir išvežti po „Kamazą“ šiukšlių...“. Ypač gerai žinomas nelegalias stovyklavietes išduoda ir garsi muzika, triukšmadariai. Ne kartą reidų dalyviams teko matyti tokius vaizdus: draudžiamoje vietoje prie pat vandens stovintis „ BMV“, iš kurio garsiakalbių po visą pakrantę sklinda „bumčikai“, apspangę treninguoti vaikinai ir šiukšlynas aplinkui. Būdavo tokių girtų, kad miegodavo įvirtę valtyje, nesusigaudydavo, kas čia vyksta, nė vienas iš kompanijos nerasdavo jokio dokumento. Po tokių „turistų“ lieka šiukšlynas. Bet buvo net tokių atvejų, kai per policiją ir teismą išreikalauta tūkstantinės baudos už gamtos ar stovyklavietės inventoriaus apniokojimą. Tokie atvejai reti, nes reikia „pagauti už rankos“. Todėl ir parko lankytojo taisyklėse prašoma ne tik patiems keliauti ir stovyklauti kultūringai, būti draugiškiems aplinkai, gerbti parko darbuotojų ir miškininkų triūsą, bet ir nelikti abejingais, matant kitus netinkamai elgiantis gamtoje. Reiktų užfiksuoti pažeidėjų automobilių numerius, nufotografuoti,  pranešti apie gamtos ar stovyklavietės niokojimą.

Ir mums lankantis tuščioje tuo metu poilsiavietėje prie Baluošų į akis krito nulaužtas krepšinio lankas, palikti maišeliai su šiukšlėmis, kuriuos jau išdraskė gal lapės, gal paukščiai. Kažkas atsivežė pilnus gėrimų ir maisto maišelius, tai kodėl nepasiėmė atgal jau daug lengvesnių, tuo labiau, kad atvyko tikrai ne pėsčias. Apie tai kalbantis, parko darbuotojas atsiminė net istoriją iš savo mokyklinių metų. Jų mokykla draugavo su viena Vokietijos mokykla. Į svečius atvažiavo vokiečių delegacija su tais laikais pas mus retai dar matytu prabangiu automobiliu. Paaugliams labai knietėjo jį apžiūrėti, ir kaip jie nustebo, kai žvilgančios mašinos salone „tik gyvačių betrūko“: mėtėsi visokie popiergaliai, traškučių pakeliai ir maišeliai nuo maisto. Tačiau į svečią šalį atvykusiems net mintis nekilo visa tai pakeliui išsvaidyti per langą važiuojant. Skubėjo, o atvykę išsivalys, išsisiurbs degalinėje. Tad toks mentalitetų skirtumas...

Į reidus važiuojantys gamtosaugininkai nėra vien formalūs baudų dalintojai. Visada stengiasi atsižvelgti, koks žmogus ir kaip jis elgiasi gamtoje. Dauguma traukdami į gamtą ieško vienumos. Automobilį būtina statyti ne arčiau 25 metrai iki vandens. Jei nustato, kad pastatė keliais metrais arčiau, bet optimaliai toli nuo vandens, kaip įmanoma toje vietoje, žiūri liberaliau. Tačiau pasitaiko, kad su griuvenomis, iš kurių laša techniniai skysčiai, važiuoja vos ne ant pakrantės smėliuko...

Parke problemų daugiausiai sukelia „bumčikų poilsio“ mėgėjai, okupuojantys oficialias ir nelegalias poilsiavietes. Tačiau didžioji dalis normalių žmonių atvažiuoja ne tik pabūti gamtoje, pažvejoti ar pauogauti, bet domisi ir šio krašto istorine praeitimi. O ji – tikrai turtinga įvykių ir asmenybių. Šiose pakrantėse mūsų protėvių gyventa nuo seno. Tai liudija Jutonių, Voronių, Degsnės, Žingių ir kiti pilkapynai, kur vietinės gentys laidodavo savo mirusiuosius ar žuvusius iki 13 amžiaus. Jutonių pilkapyne, kuriame yra daugiau nei 130 pilkapių, ruošiamasi kasinėti: archeologai jau išsirinko ir virvelėmis apsitvėrė kelis pilkapius, sužymėti nuo sampilų būtini nukirsti medžiai.

Ilgas lyg upė ežeras, matyt, buvo to meto žmonių bendravimo kelias. Visai neseniai Asvejos saloje buvo nustatytas dar vienas piliakalnis, pagal artimiausią krante esantį kaimą pavadintas Jonėnų vardu. Jis papildė Dubingių, apaugusio mišku Baluošos, Abejučių ir kitų parko piliakalnių sąrašą. Ant salos piliakalnio rasta brūkšniuotosios keramikos. Pačiame Asvejos viduryje, kranto miškuose, prigludęs gatvinio tipo kaimelis, kurio vardas gali būti sietinas su senųjų baltų kulto vieta – Alka.

Naujesnė istorija mena Dubingių reikšmę ir šlovę. Dubingių piliavietė – ryškiausia parko kultūros paveldo vertybė, istorijos ir kultūros paminklas. Ji yra didžiausia plotu tarp Lietuvoje tvirtai identifikuotų ir sutapatintų su pilimi piliakalnių piliavietė.

1334-1375 metų kryžiuočių kronikose minima Dubingių žemė. Laimėjus Žalgirio mūšį, čia Vytautas Didysis pastatė naują pilį (1412-1413 m.) ir bažnyčią. Joje ne kartą pats buvodavo, čia lankydavosi Jogaila, Kazimieras Jogailaitis bei daug kitų to meto garsių vyrų. Piliavietė ant kalno senovėje buvo saloje, tik vėliau sampilas sujungė salą su krantu, per jį nutiestas kelias. 16 a. Dubingiai – Radvilų galios centras, kuriame gyveno kelios garsiosios didikų giminės kartos. Čia buvo to meto politikos formavimo vieta, taip pat tikras menų ir kultūros židinys. Be prabangaus gyvenimo, medžioklių ir pokylių, kurių šurmulyje dalyvavo daug tų laikų elito, čia buvo rengiami svarbūs pasitarimai politikos klausimais. Be to, dvare klestėjo audimo pramonė. Kadangi Radvilos buvo reformatai, Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių bažnyčią jiems ir perdavė. Ištekėjusi už karaliaus Žygimanto Augusto, Dubingių pilyje žiemojo Barbora Radvilaitė. Tada vienoje pilies vietų įvyko griūtis, ir ji, patyrusi didelį išgąstį, prarado sūnų, kurio laukėsi. Kaip galėjo pasisukti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, jei būtų gimęs karališkojo sosto paveldėtojas...             

Didinga Dubingių praeitis tapo istorija. 19 a. pabaigos dailininko Napoleono Ordos paveiksle dar buvo vaizduojami Dubingių pilies griuvėsiai. Nuo 2003 m. Dubingių piliavietėje vykdomi archeologiniai tyrinėjimai, jų metu ištirta buvusi bažnyčia, rastos ir atidengtos buvusių Radvilų rūmų liekanos.

Radvilos, nors ir valdydami daugybę miestų ir rezidencijų, būtent Dubingius pasirinko kaip vieną iš laidojimo panteonų. 2004 metais atrasti, 2004–2007 metais antropologų, istorikų, menotyrininkų ir archeologų bendromis pastangomis identifikuoti aštuonių Radvilų giminės atstovų – LDK kanclerio, Vilniaus vaivados bei Livonijos vietininko, Liublino unijos priešininko, faktiško, nors nevainikuoto Lietuvos valdovo  Mikalojaus Radvilos Juodojo, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo bei jų giminaičių palaikai. 2009 metų rudenį jie buvo iškilmingai perlaidoti Dubingių piliavietėje ir dabar ilsisi po milžiniška juodo granito plokšte su senovinio stiliaus epitafija.

Daug gamtos grožio ir dar neatskleistų istorijos paslapčių glūdi Asvejos pakrantėse. Asveja vejasi, vyniojasi ledynmečio paklotame savo guolyje, o mes, palydėdami saulę, žvalgomės nuo Žalktynės įlankos galo į ežero tolius, salas. Ir atsisveikiname su ilgiausiu Lietuvos ežeru.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Asvejos regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt