- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Neries regioninis parkas


Vinguriuodama Neris neša savo vandenis senosios Lietuvos sostinės Kernavės link ir patenka į ledynų suklostytų kalvų tarpeklį. Tai 1992 metais įsteigto Neries regioninio parko teritorija. Neries regioninis parkas ir yra visų pirma Neris, jos vaizdingos apylinkės ir čia slypintys senosios Lietuvos istorijos klodai. Parkas įsteigtas pačioje gražiausioje Neries atkarpoje vidurupio kraštovaizdžiui išsaugoti. Tai – unikalios Neries kilpos, skardžiai ir atodangos, natūralūs upeliai, pievos ir miškai, protėvių pilkapiai ir piliakalniai bei alkakalniai, retos augalų, vabzdžių ir gyvūnų rūšys. Slenkantys ledynai sustūmė įspūdingas kalvas, įrėžė Neries ir jos intakų vagas, pirmykštį pavidalą išlaikiusias iki šių dienų. Parko plotas – daugiau kaip 10 500 ha. Jame yra 11 draustinių, 1 gamtinis rezervatas, per 30 valstybės saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų. Visiškai netoli Vilniaus parko lankytojai gali džiaugtis unikalia natūralia gamta, kraštovaizdžiais, atodangomis, pasigėrėti vaizdais, atsiveriančiais nuo  aukštų Neries krantų. Įspūdingi Neries šlaitai pakeri  ne tik žvelgiant nuo stačių klavų   į raibuliuojančią Nerį, bet ir gėrintis vienas už kitą įspūdingesniais šlaitais, lyg apkarūnuotais miškais,  iš baidarės ar plausto – taip ir noris stabtelėti ir paskęsti akimirkoje…

Du trečdalius parko užima draustiniai ir rezervatas (konservacinio prioriteto zona). Dūkštų gamtiniam rezervatui (36,2 ha), įsteigtam Dūkštų ąžuolyne, yra taikomi griežčiausi gamtos apsaugos reikalavimai, čia draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Siekiama išsaugoti etaloninę brandaus ąžuolyno bendriją ir plačialapių miškui būdingą gamtinę aplinką. Gamtai čia netrukdoma pačiai spręsti, kas turi augti ir plėtotis, o kas – natūraliai išnykti...

Paskutinis ledynmetis sustūmė Baltiškojo kalvyno aukštumas, per kurias verždamasi  Neris parko teritorijoje išrėžia pačias didžiausias ir gražiausias kilpas per visą upės 510 km ilgį. Nuo aukštų Neries kalvų ir skardžių atsiveria kvapą užimančios tolumos. Upės slėnis gilus, apie 50 metrų. Nuo Verkšionių skardžio atsiveriantis upės vaizdas  – gal viena įspūdingiausių panoramų Lietuvoje. Įspūdingas vaizdas ir nuo Paneriškių skardžio: upės vingis su keliomis salomis ir statūs krantai, padabinti žaliais pušynais. Kalvų papėdėse trykšta skaidrūs šaltiniai, atsiveria atodangos, glūdi  didžiuliai akmenys. Melioracijos nesugadinti mažieji upeliai Čekonė, Saidė, Vilbė, Bražuolė, Aliosa, RūgtupisAirupė, įtekantys į Nerį, išraižo upės slėnį, sukurdami tapybišką kalvų ir nuokalnių peizažą. Ypač įdomi Dūkšta - vienintelė Lietuvoje tikra kalnų upelė, kurios šlaituose stūkso Karmazinų, Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai. Tad iš parko lankytojų tikimasi geranoriško ir atsakingo požiūrio į šį turtą, nes natūralus hidrografinis tinklas, kur tyras vanduo ir švarios upokšnių pakrantės, teikia žmonėms džiaugsmą, o vandens ekosistemoms galimybę išlikti nepakitusioms.

Neries regioninis parkas pats miškingiausias regioninis parkas Lietuvoje (net 85 proc. jo teritorijos – miškai). O Dūkštų ąžuolynas – vienas didžiausių ir seniausių natūraliai išlikusių ąžuolynų  Lietuvoje (302 ha). Tai vertingiausias parko miškų masyvas. Miškuose gyvena beveik visų rūšių Lietuvos miškų žinduolių. Užregistruotos visos pas mus sutinkamos šikšnosparnių rūšys (yra 14). Kadangi Neries slėnio dirvožemis labai skirtingas, tai lemia didžiulę gamtinę įvairovę: nuo spygliuočių ir plačialapių miškų iki stepinių pievų ir pelkių. Visa tai tapo net 130 retų, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų, gyvūnų, grybų rūšių namais. Iš viso čia veši 959 augalų rūšys. Užregistruotos 34 žuvų rūšys. Per parką tekančios Neries atkarpoje neršia lašišos, slėnio miškuose gyvena labai retos didžiosios miegapelės (Lietuvoje žinoma tik 10 tokių vietų), lizdus krauna visoje Europoje reti juodieji gandrai. Prie Bražuolės žydi smulkiažiedė gegužraibė, vadinama lietuviškąja orchidėja (šalyje žinoma tik 5 tokios vietos). Pievose prie Bradeliškių ir Bielazariškių kaimų gyvena viena rečiausių ir labiausiai visoje Europoje saugomų drugelių rūšių – gencijoninis melsvys (Lietuvoje dar žinomos tik 5 vietos). Drugelio retumą nulemia painus jo atėjimo į pasaulį kelias. Kiaušinėlius jis deda tik ant reto augalo melsvojo gencijono lapų. Tačiau, svarbiausia, išsiritusį vikšrą turi „priglausti“ tam tikra skruzdėlių rūšis, dėl jo skleidžiamo kvapo palaikanti savu, ir kaip būsimą skruzdėliuką nusitempianti į savo požeminius namus. Ten per visą žiemą skruzdėlių prižiūrimas vikšras ir turi išgyventi, kad, nusimetęs apvalkalą, spėtų pasprukti iš apsigavusių „įtėvių“, nes tapęs drugeliu, skruzdėlių jau būtų laikomas maistu. Toks painus užgimimas ir tik pora savaičių gyvenimo... Trapus gamtos pasaulis, o jeigu jį dar paveiktų neatsakingo ar lengvabūdiško žmogaus ranka?

„Upių krantai būdavo pirmiausia vieta, kurioje žmonių giminė įleisdavo šaknis“, rašė pirmąją ekspediciją Nerimi surengęs ir 1857 m. šiuos kraštus knygoje „Neris ir jos krantai“ aprašinėjęs grafas Konstantinas Tiškevičius. Iš tiesų, Neries regioninio parko teritorija pasižymi ypač didele kultūros paveldo objektų įvairove. II tūkstantmetyje pr. Kr. Neries baseine formavosi pirmoji rytų baltų – brūkšniuotosios keramikos – kultūra. Į vakarus nuo Baltarusijoje esančio Naručio ežeryno susiformavo Rytų Lietuvos pilkapių sritis, priskiriama lietuvių genčiai. Šie laikai vadinami baltų kultūrų „aukso amžiumi”: išmokta gaminti geležį iš vietinės balų rūdos, pradėta gyventi sėsliai, prie piliakalnių kūrėsi gyvenvietės, vystėsi žemdirbystė. Didžiausia ir svarbiausia šių žemių upė buvo Neris, prie jos XIII a. susiformavo Lietuvos valstybės branduolys, nuo šių žemių genčių sąjungos prasidėjo Lietuvos iškilimas. Ilgainiui, valstybei išsiplėtus, lietuviais imti vadinti visi į ją įėjusių genčių žmonės. Dauguma Neries regioninio parko teritorijoje esančių kultūros paveldo objektų būtent ir priklauso lietuvių genties susiformavimo bei Lietuvos valstybės susidarymo laikotarpiui.

Parke dėl išskirtinės jo padėties – jis yra tarp dviejų istorinių Lietuvos sostinių, Kernavės ir Vilniaus, – gausu kultūros paveldo objektų. Palei upės krantus pabirusios senovės gyvenvietės, stūksantys aukšti piliakalniai, daugybė pilkapynų, alkakalniai, šimtamečiai ąžuolai mena senovę, protėvių gyvenseną, papročius ir tikėjimą. Neries pakrantėse protėviai paliko mums savo ženklus – pilkapius, alkakalnius ir piliakalnius, mistiška baltiškąją pasaulėjauta dvelkiančius padavimus ir pasakojimus vietinių gyventojų lūpose. Čia aptiksime akmenų, pavadintų gyvūnų vardais, čia rasime, pasak legendų, akmenimis paverstų žmonių, pavyzdžiui, prakeiksmu pražudytų vestuvininkų. Neries pakrantės sėte nusėtos piliakalniais ir pilkapiais. Parko teritorijoje aptikti 8 piliakalniai, 4 senovės gyvenvietės, 15 pilkapynų ir pavienių pilkapių. Tokioje, rodos, gerai ištyrinėtoje teritorijoje vis dar pavyksta aptikti iki šiol nežinotų kultūros objektų. O kai kurie objektai gana gerai ištyrinėti. Štai Bradeliškių piliakalnyje, kurio tvarkymo ir sutvirtinimo darbai dabar baigiami, mūsų protėviai gyveno ir kovojo prieš beveik tris tūkstančius metų. Kasinėjant piliakalnio aikštelę, kur stovėjo aštriakuolių tvora aptverta medinė pilis, rastas susidaręs 1,2 metro storio kultūrinis sluoksnis, įvairių radinių. Didžiausiame Vilniaus krašte Karmazinų pilkapyne, vienintelėje vietoje Lietuvoje, galima pamatyti atkurtus pilkapius – tokius pat kokie buvo prieš 1500 metų.  Tuo metu gyvenę mūsų protėviai mirusiuosius degindavo su įkapėmis laidotuvių lauže, o kas likdavo palaidodavo supiltuose kalneliuose – pilkapiuose. Pilkapiai yra atskirų šeimų kapai, kurių sampiluose be seniausio, centrinio kapo gali būti palaidoti net keliolikos giminaičių palaikai. Supilti grupėmis sudarydavo pilkapynus – atskiros bendruomenės kapines. Padūkštų pilkapyne išliko 33 pilkapiai, Karmazinų – net apie 130. Ugdant pagarbą protėviams, į Karmazinų pilkapyną prašoma nevažiuoti, o ateiti pėsčiomis. Informacinių stendų tekstai čia neilgi, juk perkrauti lankytojo informacija nebūtina. Ateinama tyliai pabūti, gal pamąstyti apie Tėvynės praeitį. Juk „mūsų istorija visada gali tapti mums veidrodžiu, kuriame atpažįstame savo tikrąjį veidą...“  - yra pasakęs garsus religijotyros specialistas, prieš keletą metų  miręs Gintaras Beresnevičius.

Valakų reforma, sukūrusi gatvinių kaimų architektūrą XVI a., parko teritorijoje atsispindi kaip niekur kitur. Čia išlikę 5 gatviniai kaimai. Šilėnų kaimas, kuris istorijos šaltiniuose minimas 1500 metais, ypač įdomus savo gatvine struktūra ir senųjų sodybų architektūra. Tai etnokultūrinis draustinis, puošiamas 1725 metais pastatytos medinės bažnyčios. Netoliese pavėsingos lapijos apsuptyje garma Šilėnų mitologinis šaltinis, tekanti į rytus, į saulę. Tokie vandens šaltiniai senovėje buvo laikomi sveikatos teikėjais, apipinami padavimais apie stebuklingą jų vandenį. Šio šaltinio vanduo tikrai skanus. Kitas išlikęs gražus gatvinis rėžinis kaimas – Grabijolai, įsikūręs Neries slėnyje. Senojo kaimo dvasia dar ryški žiūrint į senoviškas trobas, puoštais langų rėmais, su tradiciniais gėlynais, darželiais po langais.

Vilniaus apylinkėse – Neries regioniniame parke – jau apie 200 metų klesti tik šiam kraštui būdinga Vilniaus verbų rišimo tradicija. Teritorijoje nuo Pilaitės iki Sudervės buvusiuose ir esančiuose kaimeliuose karta iš kartos moterys perdavė žolynų rinkimo, džiovinimo bei dažymo ir verbų kūrybos paslaptis. Dabar verbų rišimo tradicija yra gražus ne tik Vilniaus krašto, bet visos Lietuvos paveldas. Net parko logotipe trys verbos, lyg gėlės žiedlapiai,  skleidžiasi į viršų, atsirėmę į žemyn svyrančius tris ąžuolo lapus. Kaip šį unikalų liaudies amatą iš kartos į kartą perduoda čia gyvenančios verbų pynėjos, taip pat su įvairiomis verbų formomis, jų raštais ir rišimo subtilybėmis galima susipažinti Čekoniškių verbų ir buities seklyčioje (Čekoniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus raj.,).

Formuojasi ir naujos tradicijos – nuo 2005 metų, pavasariui įsibėgėjant, vyksta Plukių žydėjimo šventė Dūkštų ąžuolyne.

Parke sukurtas tankus pažintinių maršrutų (pėsčiųjų takų ir dviračių trasų) tinklas. Lankytojams ir turistams siūlomi šeši maršrutai. Pažintiniai takai ir trasos pritaikyti aktyvų poilsį bei trumpalaikes išvykas mėgstantiems žmonėms. Neries regioninis parkas pasiekiamas ir plaukiant baidarėmis, plaustais (katamaranais).  Taip keliaujančiųjų srautai kasmet didėja, deja, ne visi sugeba atsispirti pagundai nekurti  povandeninių stiklo kapinynų. Atvykę į Neries regioninį parką lankytojai ras švarius miškus, atokvėpio vietas ir poilsiavietes. Prašoma ir tikimasi keliaujančių geranoriškumo ir pagarbos gamtai bei parko darbuotojų triūsui. Todėl kraštovaizdžiu, augalija ir gyvūnija dera grožėtis jų nežalojant, šiukšles būtina išsivežti su savimi, netriukšmauti ir netrukdyti kitiems lankytojams, miško gyventojams ir, savaime aišku, negadinti lauko baldų bei informacinių stendų,  laužus kurti tik įrengtose laužavietėse. Visi maršrutai išdėstyti taip, jog apimtų pačias gražiausias parko vietas ir vingiuotų šalia svarbiausių gamtos ir kultūros vertybių. Visur lankytojai ras nuorodas ir informacinius stendus. Apie visa tai sužinoti plačiau galima regioninio parko tinklalapyje www.neriesparkas.lt bei moderniame regioninio parko lankytojų centre Dūkštose (Vilniaus g. 3, Dūkštos 14019 Vilniaus r.).  

Parke laukiami visi, tačiau reikia atminti, jog ypač rezervatuose, draustiniuose ar kitose saugomose teritorijose, kuriose ribojama veikla, dera paisyti tam tikrų draudimų ir apribojimų. Dėl nebrandumo, nesupratimo, gal dėl pilnesnio uogų ar grybų krepšio, gal kartais dėl galimybės prisidurti, miško gėrybes pardavus, ne visi atvykėliai elgiasi pagal taisykles. Iki šiol baudos nuo neleistinos veiklos sulaikydavo vos vieną kitą, o kai kuriems pažeidėjams keldavo net juoką. Sakydavo, „apsimoka" sumokėti baudą ir grįžti į namus su pilnais krepšiais miško dovanų, nes bauda už pirmą savavališką grybavimą ar uogavimą tesiekė 25 litus. Dabar, nuo 2011 metų liepos 1 dienos, sugriežtinus taisykles, ji padidinta šešis kartus – iki 150 litų. Dar daugiau į valstybės biudžetą tektų sumokėti nelegalios žvejybos ar medžioklės „mėgėjams“. Administracinių teisės pažeidimų kodekse dabar už tokį pažeidimą numatyta bauda nuo 500 iki 800 litų piliečiams, o pareigūnams – nuo 800 iki 1500 litų. Dar prisidėtų gamtai padarytos žalos atlyginimas.

Populiarus pažintinis mitologinis takas Dūkštų ąžuolyne, pro senovės baltų dievybių, išdrožtų iš medžio, figūras atvedantis prie paslaptingais rašmenimis iškalto akmens. Takas pritaikytas ir neįgaliesiems. Pasivaikščioti užtenka visai nedaug laiko, tačiau įspūdžių ir emocijų daug. Ilgiau, gal ir visą dieną, pakeliauti kviečia 23 kilometrų ilgio kairiojo Neries kranto turistinė trasa. Ji pritaikyta keliaujantiems automobiliu bei dviračiu. Ypač laukiami dviratininkai, net su AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra susitarta, kad dviratį iš Vilniaus ar Kauno galima iki Lazdėnų (kur prasideda ši trasa) atsivežti už simbolinį vieno lito mokestį prie bilieto. Nusprendę pasirinkti šį maršrutą keliaus paslaptingais Velniakampio kraštovaizdžio draustinio miškais. Trasa vingiuoja palei Didžiąją Neries kilpą, tai priartėdama prie upės, tai vėl pasukdama į miškų glūdumą. Čia sudėtingas ir įdomus geomorfologiniu požiūriu Neries slėnis ir jį supantys miškai, kur vieni kitus keičia vaizdingi kalvynai, žaliuojančios paslaptingos griovos, upelių slėnių pievos, miškai ir raguvos. Turistinė trasa driekiasi miško keliukais, visur yra nuorodos. Numatyta galimybė keliauti žiediniu maršrutu: Panerių miško regykla-Panerių dvaras-Padūkštų pilkapynas-Peklynės kalnas-Bražuolės poilsiavietė-Panerių miško regykla. Trasoje įrengtos 5 poilsiavietės: ties Panerių miško regykla, už Panerių kaimo, prie Padūkštų pilkapyno, Neries ir Dūkštos santakoje, ties Purvės rėva, bet nakvynei su palapinėmis galima apsistoti tik poilsiavietėje prie Bražuolės upelio. Laužus galima kurti tik ten,  kur leidžiama, yra įrengtos laužavietės.

Moderniame ir jaukiame lankytojų centre Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė pasidalijo mintimis. Jos nuomone, pats Dievas čia sudėstė tiek daug gamtinio ir kultūrinio paveldo vertybių į vieną vietą... Todėl negausiems parko darbuotojams tenka sunkus, nors ir labai garbingas uždavinys ne tik visa tai išsaugoti ateičiai, bet ir padėti atskleisti, pristatyti parko svečiams. Gerai, kai turistai iš anksto ar vietoje susitaria su parko specialistais dėl ekskursijos ir gido paslaugų, tada ramu, kad gaus ne tik išsamią, bet, svarbiausia, profesionalią ir teisingą informaciją. Tai ne visada tinka pasakyti apie turizmo agentūrų vedlių darbą... Džiugina, kad daugėja žmonių, kurie trokšta netradiciškai prisiliesti prie gamtos ir protėvių kultūros paveldo parke. Pavyzdžiui, užsakoma speciali ekskursija gimtadienio proga. Ar mokinukai organizuotai išsirengia į naktinį žygį stačiaisiais srauniosios Dūkštos krantais. O jaunieji baltų tradicijų tęsėjai mini Vėlines Karmazinų pilkapyne, su archaiškomis giesmėmis ir bendru vaišių staleliu su protėvių vėlėmis... Apie būdus patraukti, sudominti besilankantį parke svečią kalba pasitelkdama Dūkštų ąžuolyno pažintinio tako pavyzdį: „Tegu žmogus iš pradžių nors truputį, švelniai prisiliečia prie gamtos. Paėjėjus mediniu taku, apžiūrėjus mitologines skulptūras, išskobtas iš medžio, gal kils noras ir giliau įžengti į tikrą mišką.“

Visus parko informacinius stendus apėję nežinomi vandalai kruopščiai išpjovė ant lipduko pagrindo buvusius tekstus anglų kalba ir Europos Sąjungos simboliką. Šiaip visi parko stendai, net ir atokiausiose miško vietose, daugiau nenukentėję. Buvo bandyta apeliuoti į niekdarių jei ne sąžinę, tai bent logiką, rašteliais kviesta neakivaizdžiai išsiaiškinti, kuo užkliuvo parko stendai. Dabar tose išpjautose vietose juodi lipdukai prašo: „Nenaikinkite informacijos, parašytos svetima kalba! Kviečiame mylėti Tėvynę ir saugoti jos vertybes kuriant, o ne griaunant!!!“

Bent jau dėl gamtos šiukšlintojų čia nekyla tiek problemų, kiek, atrodytų, galėtų būti – juk visai netoli sostinė, lankosi nemažai žmonių. Gal ilgalaikis nuolatinis darbas, pagarbus požiūris į lankytojus duoda savo vaisius? Pavyzdžiui, informacinėje lentoje lankytojams prie pažintinio tako skaitome: „Gerbkite save ir šį taką rengusių žmonių darbą“, o ne grasinama baudomis. Arba lankytojo atmintinėje be proziškų priminimų eiti tik taku, netriukšmauti ar prisirišti pavadėliu šunį, subtiliai prašoma „Grožėkitės neliesdami“.

Žvalgantis nuo puikius vaizdus į visas puses atveriančio Stirnių piliakalnio, iš atminties išplaukia parke girdėta mintis, jog Neris čia davė pradžią ir žmonėms, ir gamtai. Šios upės dvasia sukūrė šį pasaulį, šį landšaftą ir visą šią kultūrinę aurą.

Dabar ji kviečia atvykti čia, pakeliauti ir tą aurą pajausti...

Linas Senkus

Eko keliautojo atmintinė

Pastaba: Neries regioninis parkas neturi patvirtintų lankymosi Neries regioniniame parke taisyklių.

Neries regioninio parko mitai

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt