- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Ventos regioninio parko direkcijos vaikų rašinių konkurso “Ventos sakmės” rašiniai, 2008 m.


KAIP ATSIRADO GYVOLIŲ PILIAKALNIS

Labai senai gyvenu du milžinai. Jie dažnai susitikdavo paplepėti. Vienas sėdėdavo ant Virvytės upės kranto, o kita prie Grybauskynės miško. Jie rūkydavo didžiules pypkes. Ten, kur iškratydavo iš pypkių pelenus, ir susidarė didelis kalnas. Jis dabar vadinamas Gyvolių piliakalniu.

Martynas Gumbakis,  2 kl, Gudų pradinė mokykla

 

 

KAIP ATSIRADO UPĖ VIRVYTĖ

Vieną kartą buvo pikta fėja, ji nemėgo vaikų. Supykusi fėja, kad vaikai bėgioja po pievą ir triukšmauja, panaudojo savo piktus burtus ir pavertė vaikus boružėlėm. Boružėlės išsiskraidė ir mama neberado savo vaikų. Mama taip verkė ilgai, kad ašaros upeliu tekėjo. Žiūri, pasidarė upė, ir tą upę pavadino Virvytės upe.

Gintarė Ledžiūtė 1 klasė, Gudų pradinė mokykla

 

 

SVIRKOS  KANČIA

Prieš daug daug metų Svirkančiai buvo labai mažas kaimelis, kuris nė vardo neturėjo. Aplink augo miškai, krūmai. Tarpmiškiuose slėpėsi viena kita troba, ir tiek. Laikui bėgant žmonių daugėjo. Reikėjo daugiau ir maisto. Bet daržus nusiaubdavo žvėrys, mažas derlius tebūdavo. Trūko duonos. Laimė, kad šalia buvo Virvytė, ir joje sugauta žuvis buvo pagrindinis maistas.

 

Nors žmonės buvo neturtingi, bet geros širdies, todėl vieni kitiems padėdavo ir varge, ir nelaimėje. Toks buvo ir vargšas žmogelis, kurį kažkas buvo praminęs Svirka. Kartą jis bežvejodamas užsnūdo ir lyg per sapną išgirdo balsą:

 

-Ei, miegaliau, turtus pramiegosi! Žuvelė tau kimba!

 

Pašoko kaip įgeltas, žiūri – tikrai jo tinklelyje didelis ešerys spurda. Nieko nelaukdamas čiupo žuvį,  jau norėjo dėtis į savo krepšį ir skubiai lėkti namo, kad iškeptų. Staiga išgirsta balsą:

 

-Paleisk mane, žmogau. Aš auksinė, manęs nevalgysi. Aš galiu tau padėti ir tris tavo slaptus norus išpildyti.

 

-Gerai, - apsidžiaugė žmogelis ir paprašė kokios trobelės.

 

Geroji žuvelė jam savo burtais dovanojo puikius rūmus. Taip atsirado tikras dvaras. Bet ką veiksi jame vienas? Ėmė prašyti, kad auksinė žuvelė padėtų jam ir žmoną susirasti. Netrukus ji jau ir sukiojosi dvare. Bet širdį žmogeliui sugeldavo prisiminus, koks pats buvo vargšas, ir panoro kitiems padėti.

 

- Auksine žuvele, tu tokia gera, dar galiu prašyt tavęs vieno dalyko. Norėčiau auksinių... ir kad jų netrūktų... – pasakė ir persigando pats. O jei žuvelė supyks, kad tiek daug prašau? Bet žuvelė nesupyko. Žiūri  Svirka – namie pilnas kubiliukas auksinių. Pasidžiaugė pats, žmonai parodė. Po to čiupo savo kepurę, pripylė į ją auksinių ir išėjo pas kaimynus. Manote, kad pasigirti? Tikrai ne! Visiems apdalijo ir grįžo namo laimingas, kad pasidalino savo geru su kaimynais. Kitą dieną žiūri – kad tų auksiniukų nė kiek nesumažėjo. Vėl išėjo auksu nešinas. Tik dabar ėmė kitiems dalinti. Taip kasdien lankė vis kitus žmones, sušilęs, suplukęs ėjo kitiems padėti. Jam nesvarbu buvo, ar vėjas, ar šaltis, ar lietus, ar sniegas.Visi jam buvo dėkingi. Bet vieną dieną peršalo ir sunkiai susirgo. Jau mažiau begalėjo apkeliauti. Pagaliau ir visai nebesikėlė iš lovos. Liga jam trukdė padaryti visus laimingus.

 

Sunkiai sirgdamas kartą pagalvojo, jog sveikatos reikėjo prašyti ir sau, ir kitiems, nes ji brangesnė už auksą. Aukso dabar jis turėjo, bet sveikatos – ne. Ilgai sirgo, kentėjo kančias ir visiems, kas jį aplankė, stengėsi atsilyginti. Sakė:

 

-Aukso galiu duoti, bet sveikatos pats neturiu, pats kenčiu skausmus.

 

Vieną dieną žmona jį rado mirusį. Žmonės Svirkai už gerumą dėkojo maldomis ir sumanė dar vardo neturėjusį kaimą pavadinti Svirkančiais. Ir geradario vardas paminėtas, ir jo kančia, kilusi iš noro padėti kitiems.Visiems patiko šis pavadinimas. Toks jis ir iki šiol.

Ernestas Vilimas, 5  klasė, Kapėnų pagrindinė mokykla

 

                                               

VIRVYTĖ

Labai seniai Virvytė buvo tik nedidelis upelis. Tik pavasarį ji prisipildydavo vandens ir būdavo gilesnė. Žmonės per upę  gindavo gyvulius iš vienos pusės į kitą.

 

Kartą ginant bandą vienas veršelis pradėjo skęsti, vyrai ėmė šaukti:

- Virvė čia, virvė čia!

 

Taip atsirado upės pavadinimas Virvyčia. Laikui bėgant ją imta vadinti Virvyte.

Martynas Gumbakis  2 klasė, Gudų pradinė mokykla

 

 

 

KAIP ATSIRADO UPĖ VIRVYTĖ

 

Gyveno kartą dvi laumės, ilgais ilgais garbanotais plaukais. Kartu gyveno, nesipyko, sutarė. Jos gyveno šventoje girioje. Miškas tas dabar tarp Viekšnių ir Gyvolių. Netoli tekėjo srauni upė. Šalia upės abi laumės kiekvieną dieną kalbėdavo ir vydavo virves. Tą upę, šalia kurios gyveno, ir pavadino Virvyte.

Vilda Milevičiūtė 1klasė, Gudų pradinė mokykla

 

 

 

 

 

 



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt