- Vardas
- Slaptažodis
Prisijungti

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

2014-05-08 23:18:28
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

PLAČIAU ...

2014-05-08 23:16:18
Gamtos ir miesto sintezė

Gegužės 14 d. 20.00 val. prie…

PLAČIAU ...

MOKYMAI | RADIJAS | APIE PROJEKTĄ | MEMORANDUMAS | APIE MUS | DUK | KONTAKTAI |

Aukštadvario regioninis parkas


Jei nori akis paganyti, keliauk link Aukštadvario. Tokių kraštovaizdžių, kuomet už kiekvieno posūkio, kalvelės ar proskynos atsiveria vis kitos perspektyvos, tokių erdvių, tolumų ir gilių įgriuvų nežinia ar kur surasi. Atsiveriantis kas akimirką grožis užburia ir apjungia visa, ką regiu, į vientisą nedalomą pasaulį. Ir bet koks ne vietoje iškylantis namas, elektros stulpai ar telekomunikacijų bokštas gali šį vaizdą suardyti.

Šiose vietose įkurtas Aukštadvario regioninis parkas, kraštovaizdžio draustinio pagrindu, siekiant išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Laimei, dėl vyraujančių nederlingų dirvožemių ir didelio paviršiaus suskaidymo parkas per daugelį metų išliko nepakeitęs savo veido.

Esame pietrytinėje Lietuvos dalyje, 40 km nuo Vilniaus. Rytų-vakarų kryptimi parką kerta magistralinis kelias Vilnius-Marijampolė. Pravažiuojančių daug, bet ne tiek daug sugebančių užsukti į visas nuostabias šio krašto vietas. Aš, daug kartų čia buvęs, nustebau atradęs Strėvos įgriuvą. Leidžiuosi tarp milžiniškų eglių žemyn į gilią konusinę daubą ir stebiuosi. Stačiuose šlaituose tarpsta samanos. Kuo žemiau leidžiuosi, tuo baugiau. Pačioje apačioje tik namelio stogas iš žemės kyšo. Pagal padavimą, šioje vietoje buvusi karčema, kurioje vieną pasninko naktį velniai kėlę vestuves. Bet vos tik gaidys pragydo, smuklė su visais velniais prasmego. Kartais ir dabar iš ten sklinda keisti garsai. Kad išgirstumėme, vertėtų čia naktį praleisti, šalia kyšančio stogo patūnoti. Žinoma, ne triukšmingai švęsti... Nedidelė sustojimo aikštelė su informaciniu stendu ir įrengta vieta ramiai pasibūti yra viršuje, prie keliuko. Strėvos įgriuva yra Velnio duobės „sesuo“, tik ne tokia garsi ir žinoma.

Pro netoliese esantį Strėvos kaimelį eina senasis akmenimis grįstas kelias, vadinamas „Karališkasis vieškelis“, kuriuo didieji Lietuvos kunigaikščiai jodavo į medžioklės dvarą Birštone. Šis kaimas įsikūręs pusiaukelėje tarp Aukštadvario ir Trakų, tarp kadaise stūksojusių Vilniaus ir Birštono pilių. Netoliese yra ,,Karališkosios virtuvės“ vietovė, kur valdovai sustodavę pailsėti ir papietauti. Tai nedidelis, tačiau kunigaikščių laikus menantis kaimas, prieš karą turėjęs malūną, aliejaus spaudyklą, lentpjūvę. Nuo kaimo apie kilometrą nutolęs, Gilušio ežero pietiniame krante esantis, Strėvos piliakalnis. 400 metrų piečiau nuo piliakalnio buvusi senovės gyvenvietė. Į rytus nuo dabartinio Strėvos kaimo, miške yra IX–XII a. laikus menantys 23 pilkapiai. Kita 50 pilkapių grupė -  Drabužninkų pilkapiai – yra už pusantro kilometro į pietvakarius. Pilkapiai gerai išsilaikę, 6–12 metrų skersmens, 0,5–2 metrų aukščio. Juos kasinėjant rasta geležinių dirbinių: pjautuvų, balnakilpių, žąslų ir kt. Deja, pilkapiai retam keliauninkui įdomūs. Einant mišku tik kalnelius nedidelius pastebėti galima. Visa kita jau tenka įsivaizduoti – laikus, kada mirusiuosius laidojo supildami virš kapo aukštus žemės kauburius.

Piliakalnis, mažas arba didelis kalnas, tai reiškia: mažas ar net ir didelis įspūdis. Užlipi ir gėriesi, aišku, jei medžiai ištisai aplink neauga. Atvykęs į Aukštadvario apylinkes įsitikinu, kokie didingi gali būti piliakalniai, menantys Lietuvos praeitį. Kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikais šiame, Aukštadvario piliakalnyje, stovėjo medinės pilis, o papėdėje kūrėsi gyvenvietė. Dabar čia tik plikas kalnas, neseniai aptvarkytas, dalis medžių išpjauta, kai kurie palikti. Gražu, iš kur bežiūrėsi. Nuo piliakalnio matyti ir mėlynuojantis ežeras. O iš apačios žvelgiant, pats piliakalnis, su pageltusiais klevais ir senomis pušimis, išnyra kraštovaizdyje kaip laivas. Miestelis – visai čia pat, aplinka jauki, švari, svetinga. Dažnai gražios vietovės šalia gyvenviečių ar didžiųjų kelių būna apšniaukštos, tiesiog užpiltos plastikiniais buteliais ir visokių pakuočių liekanomis. Bet čia matyti vien žolė, pušų spygliai ir bangelės tarp meldų. Gera grožėtis ir tokį grožį kitiems palikti.

Aukštadvario regioniniame parke priskaičiuota apie 100 kultūros paveldo objektų: 39 archeologinės, 33 laidojimo, 20 mitologinių vietų, apie 20 vertingų statinių, jų kompleksų ir urbanizuotų vietovių. Vertingiausi iš jų archeologijos paminklai: Aukštadvario, Lavariškių, Pamiškės, Mošos, Strėvos, Žuklijų piliakalniai ir keturiolika V–XII  amžiaus pilkapynų. Čia vingiuoti keliai kviečia ilgon išvykon, gali tiek pėstute klaidžioti, tiek dviračiu važiuoti – įspūdžių  užteks tikrai. Kiekvienoje vietoje sustojus įsijausti, pajusti aplinką bei neskubant pasibūti. Tada galima pasakyti – pamačiau arba, tiksliau, – regėjau.

Aukštadvario apylinkėse pirmieji žmonės pradėjo kurtis III–II tūkst. m. prieš Kristų. Apie tai liudija prie Pilaitės ežero ir Verknės senvagės stūksantis Aukštadvario piliakalnis ir jame archeologinių kasinėjimų metu rasti radiniai. Pirmieji piliakalnio gyventojai priklausė vienai jotvingių protėviams artimai šeimyninei bendruomenei. Šie žmonės dirbo žemę, augino naminius gyvulius, medžiojo, žvejojo. Darbo įrankius, ginklus, papuošalus gaminosi iš akmens, kaulo, medžio ir kitų jiems prieinamų medžiagų. Stambi gyvenvietė piliakalnio papėdėje įsikūrė VI a. ir IX–XIII a. išsiplėtė į dabartinio miestelio teritoriją. Iš vietinių žaliavų gyventojai lydė geležį, stiklą, gamino keramikos dirbinius, papuošalus, virė degutą. Aukštadvario vietovės, kaip centro, reikšmė išaugo XIII-XIV a., kai ši vieta įgijo strateginę reikšmę. XV–XVI a. viduryje čia buvo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių dvaras. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas 1486 metais. XVI a. dvaras su miesteliu dovanotas bajorui I. Liackiui. 1569 m. Aukštadvariui suteiktos miesto teisės, suklestėjo amatai, prekyba, aikštėje vyko turgūs. XVII a. pastatytas dominikonų vienuolynas su bažnyčia ir mokykla. XIX a. dvaras perėjo į Malevskių nuosavybę. Jie pastatė mūrinį dvaro pastatą, pasodino parką, 1906 m. įrengė pirmuosius ir ilgą laiką vienintelius Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkinius. Dvare lankėsi poetas Adomas Mickevičius. Jo vardu pavadintas ąžuolas, po kuriuo poetas mėgdavęs ilsėtis. Nuo XX a. pradžios dvaro savininkais tampa Mongirdai. 1913 metais pastatyta aukšta medinė parapijos bažnyčia (pirmoji, pastatyta 1518 m., sudegė). Aukštadvario dvaro savininkas V. Mongirdas – ryškiausia tarpukario miestelio asmenybė. 1939 m. Aukštadvaryje gyveno daugiau nei 1000 žmonių.

Aukštadvario miestelis ir dabar yra šio krašto centras. Dvaras grąžintas buvusių savininkų palikuonims. Restauruotas dominikonų vienuolynas, kuriame šiuo metu veikia pagyvenusių žmonių pensionatas ir vykdomos neuniversitetinės aukštosios socialinės veiklos studijos. Atstatyta bajorų Liackių giminės koplyčia.

Pačiame Aukštadvaryje, prieš staigų centrinio kelio posūkį, įsikūrusi parko direkcija. Meniškai ištapyto namo tiesiog neįmanoma nepastebėti. Užsukus galima rasti schemų, žemėlapių, išsamiau sužinoti apie lankytinas vietas ir jų istorijas. Kaip sakė parko vyriausioji rekreacijos vadybininkė Ema Stanulionienė, čia apsilanko įvairūs keliautojai ir turistų grupės. Kiekviena grupė skirtinga, vieni įdėmiai klauso ir domisi pasakojamomis istorijomis, kiti – nežino, ko nori ir kur atvažiavo. Gerai būtų iš anksto apgalvoti, kuriam laikui važiuojama į parką, valandai, dienai ar ilgiau, ką norima pamatyti, pasinagrinėti žemėlapį. E. Stanulionienė optimistiškai žvelgia į ateitį. Pasak jos, apsilankantys keliautojai vis labiau išprusę, o vietos bendruomenės vis aktyviau prisideda prie sutvarkytų objektų priežiūros. Taip pat ir kaimo turizmo sodybų savininkai akcentuoja ne savaitgalinių pasilinksminimų kultūrą, o siūlo įvairesnes paslaugas ir įdomias atrakcijas, susijusias su vietos senosiomis tradicijomis. Kas duonelę kepa savo tėvų namuose, kas išskrendančius paukščius palydi. „Daugiausia dideliais autobusais į ekskursijas atkeliauja mokiniai. Bet dažnai tokiu transportu atvyksta ir žmonių grupės, kurias veža turistinės firmos, ir į parko direkciją nei užsuka, nei praneša. Tad mes net nežinome, kiek lankytojų parke sulaukiama“, - sakė vyriausioji rekreacijos vadybininkė.

Labiausiai netvarkingi būna žvejai, kurie nepaisto draustinių taisyklių. Juos tenka drausminti, aiškinti, o jau kai niekas nepadeda - bausti. Parke yra vienas rezervatas ir 15 draustinių. Keliautojų patogumui įrengtos 36 poilsio vietos, daugiausia skirtos trumpam sustojimui. Pavasarį ir rudenį direkcija inicijuoja vandens telkinių ir pakrančių valymo akcijas. Taip pat kiekvieną pavasarį suburia visus kaimo turizmo sodybų savininkus, kad pasidalintų patirtimi ir tuo, ką turi geriausia. Bendradarbiaujant su vietinėmis įstaigomis, kaimų bendruomenėmis, urėdijomis, seniūnijomis ieškoma būdų kaip įrengti, prižiūrėti, sutvarkyti stovyklavietes bei poilsiavietes – taip sumažinama aplinkos niokojimo ir teršimo tikimybė, tinkamai priimami svečiai specialiai jiems skirtose,  patogiose vietose.

Miško keliukai labiausiai kenčia nuo privačių miškų savininkų. Mišką kerta, tada veža miškovežiais, sunkiai pakrovę, išmala duobes ir nesutvarko. Valstybinių miškų prižiūrėtojai po miškovežių greideriuoja kelius, kad jie taptų bent pakenčiamais ir mažesniam transportui. Nusprendus po parką keliauti dviračiu, geriausia šią transporto priemonę pasirinkti plačiomis padangomis, kad neužklimptumėte molyje ir smėlyje. Čia beveik negirdėti mašinų ūžimo. Gamta tyli ir atsiverianti. Gedanonyse randu seną televizijos retransliacijų bokštą, kylantį virš viso kraštovaizdžio, o ant pačios Gedanonių kalvos – miškas. Į kairę žiūrint miškas ir į dešinę žiūrint – miškas, kur bepasisuku – visur miškas, kas, kad naujas apžvalgos bokštelis virš kalvos keletą metrų pakylėja – medžių viršūnės gerokai aukščiau. Po apylinkių pievas besidairant, vaizdai kur kas platesni atsiveria. Šiuo metu, rudenį, į Gedanonių kalvą geriausia pėstute eiti, kelias į ją dar tik tvarkomas, ir balų, gilių provėžų – apstu.

Netoli Mergiškių alko akmuo ir Mergiškių rezervatas. Mergiškių gamtinio rezervato tikslas –išsaugoti skroblinio liepyno fragmentus – Lietuvos plačialapių miškų etaloną, saugomų augalų populiacijas, įvairiarūšį gyvūnijos pasaulį. Čia lankymasis uždraustas, bet pro Čigonės kryžių galima pasiekti Antaveršio daubą ir nusileisti iki Antaveršio ežero. Keliaujant į kitą pusę, pro Mergiškių kalkakmenį, pasiekiamas Pamiškės piliakalnis. Tikrai įspūdingas kalnas, ne be reikalo dar vadinamas Aukštakalniu. Iš čia į visas puses atsiveria pasakiška panorama. Toliau, nelygiu miško keliuku pasiekiami du paslaptingi Škilietų ežerėliai, o už jų jau ir Velnio duobė. Šios, didžiausios Lietuvoje, duobės gylis – 40 metrų. Atvykti iki Velnio duobės galima ir su kompanija, nusileisti, pakilti, atsistoti ant pakylos, įvertinti „oho“ ir nueiti toliau... O gali leistis ramybėje, palaukti kuomet liksi vienas, ir likęs vienas sulaukti tamsos. Sulaukus tamsos, gali toliau tyliai laukti, laukti ilgai ir sulaukti šviesos. Tada eiti toliau.

Yra čia kur nueiti ar dviračiu nuriedėti – viskas šalia: gamta, istorija, nauji potyriai ir jokios nuobodybės.

Marius Abramavičius

Keliautojo atmintinė - Aukštadvario regioninio parko lankymo taisyklės

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

 



Keliauk kitaip - visos teisės saugomos.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų
teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa
"Keliaukime kitaip!" finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m.
Sanglaudos skatinimo veiksmų programą
Tel. +370 620 46510, el. p. info@keliaukkitaip.lt